Šiaip jau karas pradedamas tikintis, kad jį pavyks laimėti. Kai tave užpuola, gali gintis bet kokiomis priemonėmis, o kai pats pradedi puolimą, prieš tai turi laiko ir galimybių paplanuoti, išdėlioti skirtingus scenarijus. Pagaliau, tikrai gali pasirinkti tinkamą laiką.
Ar Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) užpuolė Kiniją? Tam tikra prasme taip, nes, komunistinių kinų nuomone, pažeidė „vienos Kinijos“ principą. Ar šis principas teisingas, kita istorija, bet jį pripažįsta ir mūsų URM, ir kita Lietuvos valdžia. Konflikto priežastis iš esmės lingvistinė: Lietuva viešai tvirtina, kad Kinija yra viena, bet tuo pat metu jos dalies, provincijos, atstovybę vadina šalies, oponuojančios didžiajai Kinijai, vardu...
Kalbiniu požiūriu tai skamba neįtikinamai, nes ir teigi, ir neigi vienu metu. Jei būtume steigę Taivano ekonominę atstovybę ir pavadinę ją šios šalies sostinės vardu, kaip tai yra praktikuojama pasaulyje, būtume erzinę Kiniją, būtume parodę vertybinius mūsų politikos principus, bet, tikėtina, dar būtume likę kažkokiuose galimybių rėmuose. Atstovybę pavadindami šalies vardu jau metam iššūkį didžiajai Kinijai. Kartoju, gali kvestionuoti žemyninės Kinijos norą Taivaną laikyti savo dalimi, bet tada nesakyk, kad nieko nepažeidi (tame tarpe ir sutarties su Kinija, kurios viešai cituota ištrauka neatrodo dviprasmė).
Dabar mėgstama pabrėžti, kad URM vykdoma užsienio politika yra vertybinė. Turima galvoje tai, kad darant tarptautinius sprendimus prioritetu laikomas demokratinės sistemos gynimas, pagarba žmogaus teisėms ir visa kita, kas iš to išplaukia. Tai gražiai, prasmingai skamba, man irgi tai patinka, be to, atsiranda palankūs straipsniai rimtuose užsienio laikraščiuose, yra kas paploja per petį ir pan. Bet įvardinkim ir priešingą poziciją – pragmatinis politikų elgesys, prisitaikymas prie sąlygų, naudos savo valstybei ir jos žmonėms ieškojimas.
Nepasakyčiau, kad antrasis požiūris nevertybinis, tik vertybės kitos.
Nepasakyčiau, kad antrasis požiūris nevertybinis, tik vertybės kitos. Vėlgi apsukim tą patį iš kitos pusės: vadinasi, vertybinis požiūris neatsižvelgia į naudą savo valstybei. Skamba įtartinai, bet, kai dėl tokių nuostolių sutaria visuomenė ir politikai, galima šį tą nuveikti. Tokiu nebyliu sutarimu – kaip viešai buvo nuskambėję – grindžiamos ekonominės sankcijos Baltarusijai, tame tarpe Lietuvai nuostolingas, bet planuojamas kalio trąšų tranzito nutraukimas.
Ar tauta suteikė mandatą valdantiesiems kovoti su Kinija, reikėtų pasitikslinti. Vėlgi viešai girdime žodžius, kad visų valdančiųjų partijų rinkiminėse programose yra kalbama apie paramą Taivanui. Tai pagirtina principinga nuostata, kuri, matyt, pratęsiama ir kalbant apie koncentracijos stovyklose kankinamus uigūrus, prispaustą Tibetą ir t.t. Bet tai yra vertybinės pozicijos išsakymas, o ne aptariamos užsienio reikalų akcijos pažadas.
Žiloje senovėje būta tokios baltų genties – jotvingių. Apie juos išlikusios legendos sako, kad jie išnyko, nes kariai beatodairiškai verždavosi į mūšį negalvodami, kad mūšis bus pralaimėtas, bet tikėdami, kad žuvę bus apdainuoti. Baisoka tapti į juos panašiais.
Man patinka protingų žmonių pamokymas, kad politikoje svarbu jausti du dalykus: proporcijas ir perspektyvą. Atrodo, su abiem šiais pojūčiais dabartinė URM turi problemų.
Bandymas teisinti Lietuvos žingsnį steigiant atstovybę Taivano vardu lyginamas su Islandijos iniciatyva pirmąja pripažinti Lietuvos respubliką, bet, gerbiant ir mylint pirmeivius, pagalvokim, kuo islandai rizikavo – vos gyvos Sovietų Sąjungos protestais, apie kokias nors sankcijas sunku ir kalbėti. Kuo rizikuojame mes? Nors tiesioginės Lietuvos pajamos iš prekybos su Kinija, kaip sakoma, nėra didelės (beje, šiame teiginyje yra nepagarbos savo verslui dalelė), o ekonomikos ministrė kiek skubotai tvirtina, kad dar jokia įmonė iš Lietuvos nepabėgo (pridurkim, per pirmąsias keletą savaičių), bet rimto pavojaus debesys tvenkiasi. Beje, įspėjamasis vokiečių investuotojų laiškas suvokiamas, pasak URM ministro, beveik kaip parama Lietuvai.
Vėl pažiūrėkime iš kitos pusės – ar Kinija bent šiek tiek pajus nuostolius dėl nutrauktų ekonominių santykių su Lietuva? Be to, ar Kinija neturi svertų stabdyti ir trečiųjų šalių eksportą į savo šalį, jei jų vežamose prekėse yra lietuviškos prigimties komponentų? Ir tai jau kalba ne apie dešras ar alų, o, tikėtina, ir apie mūsų aukštesniąsias technologijas. Greta viso to, radikalus investicinio klimato pablogėjimas Lietuvoje.
Taigi su proporcijomis – bėda. Tai gal gelbės perspektyvos? Sakoma, nežiūrėkime šiandienos naudos, o galvokime apie tolimesnes perspektyvas. Pavyzdžiui, Taivanas, kaip atsidėkojimą, statys Lietuvoje puslaidininkių fabrikus, tiesa, pripažįstama, kad tam reikia pasiruošti, t.y. pertvarkyti mūsų švietimą, nes reikės gausybės šios srities specialistų. Labai norėčiau tikėti tokiomis ir panašiomis svajonėmis, bet jų reikės dar palaukti.
Atsivers JAV rinkos? Ši galimybė taip pat kol kas priklauso tikėjimo sričiai. Kitas minimas dalykas – sukelsim visą Europos Sąjungą, nes ji turėtų vieningai mus ginti. Bet ar derinome su ES savo ryžtą būtent taip pavadinti ekonominę atstovybę? Gal tai koks bendras planas, tuomet iš tiesų verta laukti ne tik moralinės, bet ir finansinės paramos (kaip tai vyksta Baltarusijos atveju).
Tačiau apie bendrus planus net pusės žodžio negirdėti. Šiandien Kinija nelabai ko bijo, nes yra ekonominiame pakilime, jau lyg ir tapo pirmąja ekonomika pasaulyje. Taigi klausimas išlieka – kiek gyvybiškai svarbu buvo būtent dabar pradėti Taivano pripažinimo akciją? Jau nekalbant apie tai, kad vyriausybė turi tvarkytis su visa krūva kitų problemų: artėjanti nauja pandemijos banga, Rusijos agresyvumas Ukrainos pašonėje, pabėgėlių per Baltarusijos sieną keliama įtampa, trąšų skandalas, grasinantis milijoninėmis baudomis, na, ir uogelė ant torto – ekonominės sankcijos iš Kinijos.
Bandau įsivaizduoti, kaip buvo priimtas sprendimas dėl atstovybės pavadinimo. Kuris nors iš vedančiųjų URM politikų pasiūlo šią idėją, ji patraukli – gražiai skamba, gerai atrodo, atkreipia pasaulio dėmesį į Lietuvą. Matyt, sunku, nepatogu ir paprieštarauti, nesinori pasirodyti bailiu. Taigi niekas ir neprieštarauja – juk neatsistatydina joks viceministras ar patarėjas.
Tokį galvojimą prileidžiu matydamas Prezidentūros reakcijas. Iš pradžių Prezidentūra tarsi pritaria atstovybės atidarymui, bet dabar, prasidėjus ir gręsiant dar didesnėmis ekonominėms sankcijoms, jau bando atsiriboti – žinote, atstovybės pavadinimas su Prezidentūra nederintas. Visa tai nelabai rimtai skamba, nes keli mėnesiai prieš atstovybės – ir būtent tokiu vardu – atidarymą apie tai buvo skambinama visais varpais.
Jeigu Prezidentūra iš tiesų atsakinga už Lietuvos užsienio politiką, tai ir ji atsako už tai, kas dabar vyksta. Matyt, šiuokart mūsų užsienio politikai pritrūko kritinio mąstymo. Apie tai delikačiai užsiminė į diskusiją įsijungęs istorikas, pasiūlęs atlikti Lietuvos užsienio reikalų auditą ir be didelio patoso siūlęs paskaičiuoti, kokią naudą Lietuvai neša dabartinė politika. Ironiškai pridurčiau, ar nepribrendo reikalas Seime steigti dar vieną, užsienio reikalų (kaip dabar steigiamas žvalgybos reikalų) kontrolieriaus postą?
Čia reikalą turime ne su Lukašenka. Čia Rytai, kad ir komunistiniai. Jie turi kitokio proto, su jais susidūrus, reikia kitokios išmonės. Kaip dabar elgtis, nelengva pasakyti, beveik reikėtų pasiburti pagaliukais pagal klasikinę kinų „Permainų knygą (I CZIN)“. Šis dialektinio galvojimo apie gyvenimą motoriukas būdavo ir ant didžiųjų kinų karvedžių stalo. Gal jis pasiūlytų, pavyzdžiui, tarpinį variantą: susilpnintą pirmąjį pavadinimo dėmenį, bet sustiprintą antrąjį, atsirastų, tarkim, „Taipėjaus ambasada“. O gal pasiūlytų šiuo, kritiniu, momentu taktiškai atsitraukti ką nors laikinai įšaldant, t.y. neatsisakant idėjos, bet ir neprarandant bent dalies savo veido. Prisiminkim, kaip dėl ekonominių sankcijų kelių mėnesių moratoriumu buvo įšaldytas net mūsiškio kovo 11 d. akto vykdymas.
Manevrą reikėtų daryti patiems, tuomet dar gali laisvai pasirinkti. Jį supras ir politiniai partneriai, nes tikėtinas ir kitoks finalas, kurio tikrai nesinorėtų linkėti mūsų valstybei. Na, maždaug toks – dėl Kinijos sankcijų kyla rimta ekonominė krizė, tarkim, po Naujųjų metų ima ruoštis išėjimui didesni ar mažesni investuotojai, stoja ir viena kita lietuviška gamykla. Tuomet kuris nors ministras ar visa vyriausybė atsistatydina, į valdžią ateina kiti politiniai veikėjai, jie pasako taivaniečiams „soriukas“ ir pakeičia atstovybės pavadinimą, o gal ją ir visai uždaro. Lietuva lieka su ilga nosyte, tampame pavyzdžiu Kinijai rodant, kas laukia visų išsišokėlių, na, išspausdinamas koks paguodžiantis straipsnis „The Economist“ puslapiuose, bet drąsia save vadinančios šalies reputacija tiek savų, tiek priešų tarpe visai sugriaunama.
P.S. Visai nekalbu apie dar vieną, bene dažniausiai minimą, argumentą, kodėl pasirinktas būtent toks atstovybės pavadinimas. Tokiu žingsniu Lietuva atkreipia JAV dėmesį į save ir tikimasi, kad ši šalis ne tik atvers savo rinkas, bet bus labiau atsakinga ir už mūsų saugumą Rusijai žvanginant ginklais.
Pirmiausia, čia visai dingsta taip puoselėjama vertybėmis grįsta politika – juk tokiu atveju pagrindinis konflikto su Kinija tikslas yra ne demokratijos gynimas Taivane, taigi elgiamės šiek tiek savanaudiškai. O antra, neįtikėtina, kad tik tokiais būdais šiandien galima užsitikrinti savo šalies saugumą (įdomu, kokių triukų sugalvoja estai siekdami tų pačių tikslų).
