 |
40–42 vieta, kurią tarp 197 įvertintų valstybių dalijamės su Dominika ir Surinamu, skamba išdidžiai. Net žinant, kad nuo Estijos, Norvegijos, Švedijos, Bahamų ir Barbadoso vis dar šiek tiek atsiliekame.
„Vis dar“ sakau sąmoningai, nes neabejoju, kad jei „Freedom House“ savo reitingus būtų skelbusi kokiu mėnesiu ar dviem vėliau, ne tik Bahamus ir Barbadosą, bet ir Jamaiką, San Mariną bei Andorą tikrai būtume aplenkę.
Nes tiek spaudos ir žodžio laisvės, kiek jos pastaruoju metu yra Lietuvoje, tikriausiai niekada ir niekur nebuvo. Na, nebent Kuboje, Rusijoje ar Baltarusijoje – jei kalbėsime apie tą spaudą, kuri minta iš valdžios kišenės ir kuri yra visiškai laisva rašyti ir kalbėti pagal iš anksto patvirtintą temų sąrašą.
„Debilas“, „komuniaga“, „sutrauka“, „šūdmalys“, „glušas“, „dalbajobas“ – tai tik keletas ir ne stipriausių epitetų, kuriais savo oponentus apdovanoja asmenys, neretai pavadinami žurnalistais.
Lietuva – nei Kuba, nei Rusija. Todėl valdžia spaudai čia jokios galios neturi. Na, nebent kartais koks susireikšminęs patarėjas ar patarėja bando pamokyti žurnalistus, kaip reikia rašyti ar ko paklausti apie energetinius projektus ar užsienio politiką.
Tačiau tie bandymai taip ir lieka bandymais, nes Lietuvoje susireikšminę patarėjai, priešingai nei Rusijoje ar Kuboje, neturi jokios realios galios.
Tiesa, kartais jiems pavyksta užsiauginti porą dvaro žurnalistų, kurie už pakvietimą į priėmimą, ordiną, medalį ar kelionę į išsvajotąją Ameriką sutinka, užuot loję, pavizginti uodegą, bet tai paprastai būna trumpalaikė ir didesnės reikšmės neturinti pergalė. Nes nevizginančių uodegų vis tiek visada lieka daugiau.
Ir jų vis daugėja. Ne tik lojančių, bet ir be jokios baimės pakeliančių užpakalinę koją prieš kitaip mąstančius ar turinčius kitą nuomonę.
„Debilas“, „komuniaga“, „sutrauka“, „šūdmalys“, „glušas“, „dalbajobas“ – tai tik keletas ir anaiptol ne stipriausių epitetų, kuriais savo oponentus laisvai ir nevaržomai apdovanoja asmenys, neretai viešojoje erdvėje pavadinami žurnalistais. Beje, vadina juos taip turėdami rimtų argumentų – jų pavardes galima rasti didžiausiose žiniasklaidos priemonėse, neretai juos galime pamatyti ir televizijos ekranuose (tada jie tampa ir visuomenės veikėjais).
Ribų iš esmės nebėra – galima prezidentę viešai pavadinti „frigidiška sterva“, kaip tai neseniai savo interneto tinklaraštyje padarė komentarus portaluose rašantis A.Vinokuras, galima prie didžiausios opozicinės partijos vadovo A.Butkevičiaus vardo prirašyti „by...“, kaip savo „Facebook“ paskyroje prieš kelias dienas padarė žurnale „Veidas“ savo įžvalgas skelbiantis konservatorių politinis apžvalgininkas A.Bačiulis.
Reakcijos jokios – nesureagavo nei politikai, nei teisėsauga, nei kokios nors savireguliacijos institucijos. O tai iš esmės turbūt reiškia, kad tokia žodžio ir spaudos laisvė Lietuvoje yra priimtina ir skatinama.
Jei taip, tai kitais metais „Freedom House“ spaudos laisvės indekse Jamaiką ir Barbadosą neabejotinai turėtume pralenkti. Bet ar tada jau tikrai galėsime džiaugtis spaudos ir žodžio laisve?
