Bet dabar, matyt, galima konstatuoti, kad lietuviškasis talibanas gyvas, o jo įtaka, nepaisant konservatorių pralaimėjimo rinkimuose, visai nesumažėjo.
Kalbu apie Lietuvos valstybės požiūrį į savo piliečius, kurie dėl objektyvių priežasčių gimė ne lietuviais ir tikriausiai jais niekada netaps, nors talibano atstovai galbūt to ir labai norėtų.
Tą požiūrį šią savaitę aiškiai deklaravo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, galutine ir neskundžiama nutartimi išaiškinusi, kad palengvintas lietuvių kalbos egzaminas lenkų tautybės abiturientams pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą ir net diskredituoja valstybinę kalbą kaip konstitucinę vertybę.
Lietuva – demokratinė valstybė, o demokratinėse valstybėse, kaip žinoma, teismo sprendimus reikia vykdyti. Tad šiuo konkrečiu atveju lieka pasidžiaugti, kad teismas nepakalbėjo su dvasiomis ir nerado Konstitucijoje straipsnio, pagal kurį kitomis kalbomis, kurios nėra konstitucinės vertybės, Lietuvoje kalbėti draudžiama.
Bet pasidžiaugus kyla paprastas klausimas: kodėl teismas, konstatavęs, kad valstybė turi sudaryti tinkamas sąlygas valstybinės kalbos mokymui ir nustatyti vienodus egzamino reikalavimus, palengvintą egzaminą pripažino diskriminaciniu ir pažeidžiančiu lygybės principą, o skirtingas mokymosi sąlygas įvertino kaip nediskriminacines ir tuos principus atitinkančias?
Tas klausimas natūraliai kyla todėl, kad, net ir nesikalbant su dvasiomis, turėjo būti žinoma, kad mokymosi sąlygos yra skirtingos ir kad tas skirtumas sudaro daugiau nei 800 valandų mokymosi pranašumą, kurias lietuviai abiturientai turi prieš tuos, kurie gimė ne lietuviais.
Lietuviai abiturientai prieš tuos, kurie gimė ne lietuviais, turi daugiau nei 800 valandų mokymosi pranašumą.
Teisėjams taip pat turėjo būti žinoma, kad sprendimas įtvirtinti tą pranašumą buvo voliuntaristinis ir nieko bendro neturintis su konstituciniu visų asmenų lygybės principu, nes nesudarė lygių valstybinės kalbos mokymosi sąlygų skirtingų tautybių Lietuvos piliečiams.
Tiesa, tai buvo kompensuota diskriminacinėmis egzamino sąlygomis, kurios tada valdžioje buvusiems talibams kažkodėl neužkliuvo. Beje, paradoksas yra tas, kad tarp rašiusiųjų skundą teismui dėl dabartinių diskriminacinių sąlygų buvo ir buvęs švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius, kuris dar prieš porą metų viešai aiškino, kodėl lengvesnės lietuvių kalbos egzamino sąlygos nelietuvių tautybės abiturientams yra gerai.
Tad kodėl vis dėlto teisėjai dabar diskriminaciją įžvelgė?
Mano atsakymas būtų labai paprastas – todėl, kad talibų dvasia gyva. Ir todėl, kad estafetę iš Seimo rinkimus pralaimėjusių konservatorių perėmė neformali naujoji šios partijos lyderė D.Grybauskaitė, savo metiniame pranešime paraginusi visus dainuoti lietuviškai ir savo apmaudą dėl kitaip, nei ji norėjo, suformuotos koalicijos išliejusi pagraudenimais apie skriaudžiamą lietuvių kalbą. Nors tą kalbą daug labiau skriaudė jos pirmtakas, per dešimt metų taip dorai ir neišmokęs kalbėti lietuviškai.
Rezutatas? Vietoj susitaikymo ir integracijos – atsiribojimas ir šalies skaldymas, apie kurį kalbėjo prezidentė. Teisėjai prezidentės žodį, deja, išgirdo.
