Šiandien, kilus diskusijoms, ar vertas už Lietuvos nepriklausomybę kovojęs savanoris, pirmas įkėlęs beveik prieš šimtmetį trispalvę ant pilies bokšto, vadovavęs kitokiam sąjūdžiui – tam, kuris sistemingai ir atvirai ragino prieš ir po birželio sukilimo kovoti tik už vienokią laisvę, – ar vertas jis būti pagerbtas gatve.
Jo ir jo vadovaujamos organizacijos – Lietuvos Aktyvistų Fronto ideologija buvo neatsiejama nuo kovos už nepriklausomybę. Už nepriklausomybę be žydų – be manęs, mano tėvo, mano senelių, be tų, kuriems valdiškai ateinama pagedėti kartą per metus prie didesnių duobių ar prie tų, prie kurių laukia televizijos kameros.
Tas savanoris, kuris iš patrioto virto savo paties antipodu, nežinojo, kad praeis beveik aštuoniasdešimt metų ir savo pačių priešingybėmis taps ir greta manęs Baltijos kelyje stovėję ar į jį kvietę žmones.
Jei ligi šiol tebemanome, kad Lietuva yra valstybė, kurioje lygūs visi – prieš Dievą, atmintį ir istoriją, jei manome, kad ir šiandien kylančių grėsmių akivaizdoje kovojame už mūsų visų be išimties laisvę, nebeturėtume abejoti, ar palikti gatvių, universitetų auditorijų ar mokyklų pavadinimus, šlovinančius tuos, kurie už tokią Lietuvą nekovojo.
Kadaise, ne tokiais jau ir tolimais 1941-aisiais skambėjo liūdnai įžymus eilinis antisemitinis Škirpos vadovaujamo LAF atsišaukimas, į brolius ir seseris lietuvius. Šiandien belieka vėl kreiptis į Jus:
„Broliai ir seserys lietuviai, atėjo ta lemiama galutinio atsiskaitymo valanda, kai Jūs galite pasielgti drąsiai ir kilniai – užversti tą juodą istorijos lapą, pasakydami, kad Lietuvoje niekada nebus vietos jokių kolaborantų garbinimui.
Kad atėjo ne galutinio atsiskaitymo su žydais valanda ir, kad ne Vytauto Didžiojo privilegijos mums atšaukiamos, ir kad neprivalome nedelsiant apleisti lietuvių žemę,l o kad atėjo, o ta akimirka, kai ir į mus bus galima kreiptis:
„Broliai ir seserys lietuvių žydai, užtikriname, kad jūsų protėvių žūties kaltininkai – tiesioginiai žudikai ir jų ideologai niekada nebesugrįš į mūsų visų gyvenimą – nei gatvių, nei mokyklų, nei skverų pavadinimu pavidalu.
Mes atsiprašome už politikus, kurie tuos nusidėjėlius mėgino visokiausiais būdais išsukti, mes atsiprašome, kad apskritai vyksta diskusija, ar gerai gerbti tokius sąjūdžius ir tokius jų vadovus, dėl kurių Jūsų, mūsų broliai ir seserys lietuvių žydai, tik tiek teliko.
Juk neįsivaizduojame, kad šiandien pavadintume kokią nors Vilniaus ar kitą Lietuvos vietą mūsų visų to tikrojo Sąjūdžio veikėjo vardu, jei jis, tas veikėjas būtų Katedros aikštėje dalijęs lapelius, kviečiančius gyventi Lietuvoje be mūsų, jei mūsų visų nepriklausomybės tėvai būtų kaip ponas Škirpa ir jo vadovaujamas LAF antisemitizmą pavertę programine doktrina. Už Jūsų ir mūsų laisvę be klaustuko ženklo.“
Poeto, eseisto ir vertėjo Sergejaus Kanovičiaus kalba, sakyta Vilniaus Rotušėje, diskusijos „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ metu.
