Dviem balais nei pernai didesnis rezultatas leidžia santūriai pasidžiaugti, bet neturėtų klaidinti. Išlaikome savo pozicijas ir palaipsniui įsitvirtiname tarp KSI „šešiasdešimtukininkų“, kuo negali pasigirti dauguma naujų ES narių.
Vis dėlto, anot už tyrimą atsakingų kolegų, šių metų rodiklis gali būti metodologinių pokyčių pasekmė. Bet kokiu atveju, vargu ar galėtume tęsti kopimą į KSI „viršūnę“, nepatobulinę antikorupcinio arsenalo. Taigi, nuo ko siūlau pradėti?
1. Sumažinkime antikorupcijos biurokratinę naštą
Mažiau yra geriau. Per dvidešimt metų Lietuvoje sukūrėme įkvepiantį antikorupcinės sėkmės pavyzdį, tačiau laikas atnaujinti mūsų pokyčių teoriją ir atsikratyti nereikalingo praeities balasto.
Nagrinėjant antikorupcinių priemonių planus, bendraujant su už korupcijos prevencija atsakingais pareigūnais, akivaizdu, jog didelė dalis tvirtinamų antikorupcinių priemonių yra šabloniniai pasenusių tikslų atkartojimai bei popieriniai, biurokratiniai reveransai pokalbiui apie korupcijos prevenciją palaikyti.
Tai dažnai neproporcingai apkrauna už korupcijos prevenciją atsakingus įstaigų atstovus bei yra patogi priedanga tiems įstaigų vadovams, kurie ne itin trokšta antikorupcinių pokyčių – juk visada gali apeliuoti į solidų patvirtintų ir „ant popieriaus“ įgyvendintų antikorupcinių priemonių skaičių.
2. Skirkime tinkamus resursus korupcijos prevencijai
Nebijokime pasakyti, kai karalius nuogas. Dažniausiai (ne be pagrindo) diskutuojame apie nacionalinių stebėsenos institucijų finansinius poreikius. O kaip antikorupciją finansuojame kitur? Šiuo metu reta viešojo sektoriaus įstaiga skiria korupcijos prevencijai įstaigos viduje pilną etatą. Žymiai dažniau antikorupcijai ketvirtadalį ar pusę etato skiriantis pareigūnas priverstas žongliruoti ir kitais įsipareigojimais.
Net jei šis pareigūnas neveikia įstaigoje kaip vienišas vilkas, jis su kolegomis retai turi atskirą biudžeto eilutę pokyčiams kurti. Nenuostabu, jog dažniausiai visas antikorupcinis veikimas susiveda į ir yra tapatinamas su iš nacionalinio lygmens nuleistų arba iš kitur perkopijuotų antikorupcinių priemonių „vykdymą“. O tai apsunkina naujovių paieškas, gerųjų pavyzdžių kūrimą bei demotyvuoja.
Deklaruotas, bet niekaip neparemtas siekis mažinti korupciją gali atnešti daugiau žalos, nei tokio siekio nebuvimas.
3. Pradėkime geriau matuoti antikorupcinį pokytį
Matuokime sėkmę pagal veiksmus, o ne pagal žodžius. Dabar jau sutariame, jog tikra antikorupcinė sėkmė prilygsta pasikeitusiam elgesiui – kai žmonės ne vien deklaruoja pritarimą „kovai su korupcija“, bet realiai nebeduoda kyšių.
Per du dešimtmečius Lietuvoje išvystėme įmantrią, daug naudos atnešusią antikorupcinę diagnostiką, tačiau mažai žinome, kaip antikorupcinės nuostatos ir elgesys kinta institucijų lygmenyje.
Nacionalinio lygmens apklausos, kad ir kokios svarbios, yra grindžiamos saviraportavimu ir nesuteikia mums visų reikiamų antikorupcinių žinių. Viešojo sektoriaus įstaigų atstovai gali ženkliai prisidėti prie antikorupcinių pokyčių, rinkdami objektyvius duomenis bei diegdami elgsenos mokslais grįstus pokyčius savo institucijose.
Nustokime matuoti sėkmę pagal darbuotojų, dalyvavusių mokymuose, skaičių.
4. Permąstykime stebėsenos institucijų vaidmenį
Jei norime bėgti toli, bėkime kartu. Specialiųjų tyrimų tarnybą pelnytai laikome antikorupcijos ledlaužiu Lietuvoje – bet ko turėtume tikėtis iš, pavyzdžiui, Viešųjų pirkimų tarnybos ar Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos? Kaip turėtume vertinti ir pagal ką matuoti jų veiklos sėkmę?
Sociologinio tyrimo „Lietuvos korupcijos žemėlapis“ duomenimis, 25 procentais daugiau verslininkų pernai teigė, jog jiems teko susidurti su situacijomis, kai viešųjų pirkimų laimėtojai buvo žinomi iš anksto.
Viešųjų pirkimų tarnyba yra laikoma viena korumpuočiausių priežiūros įstaigų. Didesnis šių, už korupcijos prevenciją atsakingų institucijų įsitraukimas į viešosios politikos formavimą ir aiškesnis jų pokyčių teorijos (kaip ir kodėl jos daro tai, ką daro) skelbimas prisidėtų prie geresnio korupcijos užkardymo, palengvintų kitų kolegų darbą bei padėtų suvaldyti lūkesčius.
5. Kryptingai skatinkime pilietinį raštingumą
Naujiems įpročiams susiformuoti reikia ryžto ir laiko. Atskaitingų sprendimų privalumus geriau vieną kartą patirti, nei šimtą kartų apie juos išgirsti seminaro ar pamokos metu. Pavyzdžiui, skatindami įvairaus amžiaus gyventojų įsitraukimą į jų miestelio arba mokyklos dalyvaujamojo biudžeto svarstymą, investuotume į jų ir jiems talkinančių savivaldybių ir mokyklų atstovų antikorupcinį ugdymą.
Geriau sprendimų priėmimą išmanantys ir lengviau jiems rūpinus klausimus gebantys užduoti žmonės gali lengviau užkirsti kelią piktnaudžiavimui. Nebiurokratiškai, suprantamai bendraujantis ir į gyventojų poreikius įsiklausantis savivaldybės atstovas turi didesnę tikimybę išsklaidyti žmonių abejones dėl biurokratinių procesų skaidrumo.
Visa tai – pasitikėjimo valstybės institucijomis ir atsparumo mums priešiškų šalių propagandai svarbi sudedamoji dalis. Geresniems rezultatams pasiekti galėtume dar labiau dalintis žiniomis bei koordinuoti veiksmus tarp ministerijų, savivaldybių ir pilietinės visuomenės atstovų.
