Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.
Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“. Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.
(Iš Evangelijos pagal Morkų 12–16. 22–26)
„Tai mano Kūnas... tai mano Kraujas“
Švęsdami Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventę, apmąstome patį didžiausią ir brangiausią Dievo meilės slėpinį. Prieš savo kančią Jėzus pakvietė mokinius į Paskutinę vakarienę, kurios metu įsteigė Eucharistiją. „Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“ (Mk 14, 22–24). Ir paliepė šitai daryti jo atminimui (plg. 1 Kor 11, 25). Mes, Jėzaus sekėjai, šį paliepimą ištikimai vykdome.
Kiekvieną kartą, kai švenčiame Eucharistiją, mes realiai dalyvaujame Kristaus mirtyje ir prisikėlime, nes yra sudabartinamos šios dieviškos paslaptys. Mes dvasiškai, bet realiai esame Paskutinės vakarienės menėje, realiai stovime po Kristaus kryžiumi, ant kurio miršta Išganytojas, ir realiai esame jo prisikėlimo liudininkai, kokiais anuomet buvo apaštalai.
Nuo gero santykio su Jėzumi Eucharistijoje priklauso mūsų dvasinio gyvenimo kokybė.
Nuo gero santykio su Jėzumi Eucharistijoje priklauso mūsų dvasinio gyvenimo kokybė.
Tačiau su Eucharistija, kaip ir su daug kuo, ką dažnai kartojame, galima apsiprasti ir dėl to negauti dvasinės naudos. Galima dalyvauti Mišiose ir priimti Komuniją tiesiog iš įpročio, neišgyvenant dieviškos meilės paslapties. Todėl švęsdami Devintines, esame kviečiami pasitikrinti, ar išlaikome dėmesį ir deramą pagarbą Eucharistijai.
Mišių pradžioje kunigas visuomet pakviečia atsiprašyti Dievo už pasitaikiusias nuodėmes, kad jos nebūtų kliūtimi švęsti didžią Dievo meilės paslaptį. Jei neturime didelių nuodėmių, šito atsiprašymo pakanka, kad vertai dalyvautume Mišių aukoje ir priimtume Komuniją.
Tačiau jei sąžinė primintų, jog turime sunkių ir neapgailėtų nuodėmių, prieš priimant Komuniją, reikia susitaikyti su Dievu, atliekant išpažintį, nes be pašvenčiamosios malonės priimdami Komuniją mes ne tik nepagerbtume Jėzaus, bet ir susitapatintume su Judu, kuris Paskutinės vakarienės kambaryje su kitais apaštalais valgė dieviškąją Duoną, nors jau buvo nutaręs išduoti savo Mokytoją.
Nors Bažnyčios kanonai reikalauja, kad švęstume Mišias bent sekmadienį, sąmoningi katalikai stengiasi dalyvauti Mišiose ir priimti Eucharistiją kiek galima dažniau.
Niekas kitas negali taip palaikyti mūsų dvasinio gyvenimo kokybės kaip Eucharistija. Ir niekas negali tiek sustiprinti žmogaus, išgyvenančio sunkiausių išbandymų, kaip Jėzus Eucharistijoje.
Niekas kitas negali taip palaikyti mūsų dvasinio gyvenimo kokybės kaip Eucharistija.
Skaitome palaimintojo Teofiliaus Matulionio istoriją Solovkų lageryje. Patirdami didžiausią vargą, kunigai keldavosi naktį ir užlipę į palėpę slapta aukodavo Mišias, prašydami Dievą jėgos pakelti kalinio dalią. Ir jie pakėlė didžiausių išbandymų.
Aš pats patyriau šitą Dievo meilės jėgą, kai, būdamas nelaisvėje, KGB kalėjimo kameroje aukodavau Mišias ir priimdavau Komuniją. Vietoj altoriaus buvo tik kalinio spintelė, vietoj auksinės taurės – tik mažas plastikinis indelis, tačiau dieviškam Svečiui tos kuklios aplinkybės nebuvo kliūtis ateiti ir teikti stiprybę.
Pasitikrinkime, kam savo kasdieniame gyvenime teikiame prioritetus. Kiek laiko praleidžiame naršydami internetą ar žiūrėdami TV serialus ir kiek laiko skiriame savo dvasiniam gyvenimui, kurio centre turi būti Jėzus Eucharistijoje.
Per Devintines nušluostykime apsipratimo su švenčiausiomis paslaptimis dulkes.