Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas. (Mt 16, 13–20)
Ką man reiškia Bažnyčia?
Evangelijos pasakojimas apie Jėzaus pažadą ant Petro, kaip uolos, pastatyti Bažnyčią turi išskirtinę svarbą. Čia kalbama ne apie mūrinės ar medinės bažnyčios pastato statybą, bet apie tikinčiųjų į Jėzų Kristų bendruomenę, kuri buriasi apie apaštalus, vienijamus apaštalo Petro ir jo įpėdinių.
Šio sekmadienio Mišių Evangelija suteikia progą pamąstyti, koks yra kiekvieno iš mūsų santykis su Bažnyčia kaip Jėzaus įkurta tikinčiųjų bendruomene. Yra žmonių, manančių, kad Bažnyčia jiems nereikalinga, nes jie gali asmeniškai kreiptis į Jėzų Kristų ir jiems jokie tarpininkai nereikalingi.
Jėzus paliko vienintelį kelią, kuriuo galime eiti į susitikimą su Juo, – tas kelias yra Bažnyčia.
Iš tikrųjų atmesti Bažnyčią reiškia atmesti patį Kristų, panorėjusį, kad po Jo mirties tikinčiųjų bendruomenė, vadovaujama apaštalo Petro, išsaugotų Jo mokymą, švęstų Jo nekruvinąją auką ir tęstų Jo misiją. Šiandien Jėzaus ieškome ne kur nors girioje tarp medžių ar kosmose, bet ieškome Bažnyčioje. Pats Jėzus paliko vienintelį kelią, kuriuo galime eiti į susitikimą su Juo, – tas kelias yra Bažnyčia.
Ne kiekvienas tikinčiųjų žmonių susibūrimas yra Bažnyčia, bet tik tas, kuris yra vienybėje su apaštalų įpėdiniais – vyskupais.
Kodėl Jėzus pasirinko Petrą kaip uolą, ant kurios ketino kurti Bažnyčią? Juk Jėzus žinojo Petro silpnybes, kad bus metas, kai Jis savo Mokytojo net išsigins. Iš tikrųjų Petras nebuvo šventasis, jis ne kartą klydo, bet turėjo tvirtą tikėjimą į Jėzaus dieviškumą.
Petras mylėjo Jėzų. Prisiminkime atvejį, kai Jėzus po prisikėlimo net tris kartus klausė Petrą: „Simonai, ar myli mane?“ Ir Petras tris kartus atsakė: „Viešpatie, aš tave myliu!“
Trečia priežastis, kodėl Petrą paskyrė Bažnyčios galva, buvo visiškas Petro pasitikėjimas Jėzumi. Po Jėzaus kalbos apie tai, kad Jis duos savo kūną kaip valgį, o kraują – kaip gėrimą, dalis klausytojų pasitraukė. Tuomet Jėzus kreipėsi į mokinius: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Tada Petras visų vardu atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68).
Bažnyčia yra tikinčiųjų bendruomenė, panaši į apaštalą Petrą. Ji susideda ne iš šventųjų, bet iš nusidėjėlių, kuriems reikia Dievo gailestingumo, kurie suklydę keliasi ir vėl eina prie užsibrėžto tikslo.
Bažnyčia yra tikėjimu į Kristų besiremianti bendruomenė. Visi Bažnyčios nariai išpažįsta Apaštalų tikėjimą – jo išpažinimą mes kalbame per sekmadienio Mišias.
Bažnyčia yra meile besivadovaujanti bendruomenė. Jos nariai gyvena ne kaip atskiri individai, bet kaip bendruomenė, kurioje vieni kitais rūpinasi. Jeigu žmogus save laikytų krikščioniu kataliku, bet būtų abejingas varge esantiems žmonėms, toks tikintysis būtų nevertas net vadintis kataliku. Meilė Bažnyčioje išaugino Carito veiklą ir daugybę kitų meilės projektų.
Jeigu žmogus save laikytų krikščioniu kataliku, bet būtų abejingas varge esantiems žmonėms, toks tikintysis būtų nevertas net vadintis kataliku.
Bažnyčia yra vilties bendruomenė. Jos nariai visas viltis sudeda ne į politikus, bet į Dievą. Jeigu valstybės vadovai daro protingus sprendimus, Bažnyčia tai remia, tačiau jei valstybės vadovai ar politikai pradeda rūpintis ne žmonėmis, o savo interesais, tuomet Bažnyčia jų negali remti. Bažnyčia niekuomet nepritars, kai politikai daro sprendimus, prieštaraujančius krikščioniškai moralei, šeimai ar gyvybei.
Šiais metais Bažnyčia palaimintuoju paskelbė arkivyskupą Teofilių Matulionį. Jo gyvenime akivaizdžiai matome tuos tris autentiškus krikščionio bruožus: tikėjimą, meilę ir viltį. Tikėjimas paskatino jį pasišvęsti Evangelijos skelbimui. Su meile jis tarnavo Latvijos ir Peterburgo tikintiesiems. Kokia meile degė jo širdis, liudija faktas, kai jis, atlikdamas bausmę griežčiausiame lageryje Ledenoje pole vietovėje, bandė atsisakyti būti išleidžiamas į laisvę, nes atlikęs bausmę norėjo toliau patarnauti Peterburgo tikintiesiems. Pačiais sunkiausiais savo gyvenimo momentais palaimintasis neprarado vilties ir sakydavo: „Teesie tavo valia!“
Dievo žodis kviečia kiekvieną krikščionį pasitikrinti, ar savo kasdieniame gyvenime vadovaujamės tikėjimo, meilės ir vilties principais.
