Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: 'Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta'. Protingosios atsakė: 'Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite'. Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: 'Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!' O jis atsakė: 'Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!' Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25,1-13).
Jėzaus raginimas budėti
Dievo žodis kviečia kiekvieną atsakyti sau: ar esu budintis žmogus?
Palyginimu apie vestuves ir mergaites, su žibintais laukiančias jaunikio, Jėzus nori pasakyti svarbią tiesą, kad mes nepailstume budėti, laukdami susitikimo su Dievu. Nebudint galima amžinai likti už durų – niekada nesutikti mus mylinčio Dievo. Nebudėti pavojinga dar ir tuo, kad galime tapti miniažmogiais, kurių gyvenimą formuoja ne Dievas, bet pasaulis. Dievo žodis kviečia kiekvieną atsakyti sau: ar esu budintis žmogus?
Budėti – tai susikurti tylos valandų, nes tik tyloje galime išgirsti mus kalbinantį Dievą. Kartais reikia nemažai pastangų, kad mūsų gyvenime atsirastų daugiau tylos, kuri atsvertų triukšmą, sklindantį iš televizijos, interneto ir mus supančios aplinkos. Tas triukšmas trukdo mums dvasiškai augti. Laimingas žmogus, kuris ieško tylos pabūti su Dievu ir savimi. Palaiminta maldos tyla.
Budėti – tai saugotis blogio ir viso to, kas veda į nuodėmę. Mes esame ne tik laisvi žmonės, bet ir nuolat gundomi vietoj gėrio rinktis blogį. Mes tik budėdami padarome geriausius pasirinkimus. Kurie nebudi, iš komunikavimo priemonių prisirenka daug šiukšlių ir net nepajunta, kai patenka į kokią nors priklausomybę.
Budėti – tai rinktis gerus draugus. Nieko nėra pražūtingesnio, kaip turėti blogus draugus. Jauni žmonės nutolsta nuo tikėjimo arba jį visiškai praranda tik dėl blogų draugų įtakos. O geri draugai yra tiesiog dangaus dovana, nes iš jų mokomės, į juos lygiuojamės ir ne kartą bėdoje į juos atsiremiame.
Budėti – tai nepamesti savo gyvenimo svarbiausio tikslo.
Budėti – tai nepamesti savo gyvenimo svarbiausio tikslo. Tas svarbiausias tikslas nėra nei aukštasis išsilavinimas, nei sėkmė medžiaginiuose reikaluose. Kiekvieno žmogaus gyvenime svarbiausia yra gyvenimo prasmės ir Dievo ieškojimas, o jį suradus – gyvenimas Dievo šviesoje.
Budėti – tai eiti Dekalogo ir Kristaus palaiminimų keliu. Dievas davė Dekalogą ne tik izraelitams, bet visiems, siekiantiems tikros laisvės; be Dekalogo nusimesti pančius tiesiog neįmanoma. Kristaus palaiminimų kelias – tai praktikoje įgyvendintas Dekalogas. Jau čia, žemėje, galime patirti tikrą laimę, jei ištikimai laikomės Kristaus nurodyto kelio.
Budėti – tai būti mąstančiu žmogumi, nuolat save turtinančiu skaitant geras knygas, klausant ar žiūrint geras radijo bei televizijos laidas. Žmogus turi būti tarsi nuolat pakraunamas akumuliatorius. Nepasikraudamas jis rizikuotų degraduoti.
Budėti – tai kasdien daryti sąžinės patikrinimą. Tai labai paprasta, bet veiksminga priemonė. Vakare padėkojame Dievui už padovanotą dar vieną dieną ir peržvelgiame, kokie mes buvome su Dievu, su žmonėmis ir su savimi. Peržvalgą užbaigiame nuoširdžiu atsiprašymu bei pasiryžimu.
Budėti – tai naudotis mus stiprinančiomis priemonėmis, ypač Dievo žodžiu bei Eucharistija. Dažnai skaitomas ir apmąstomas Šventasis Raštas padės susiorientuoti tarp daugybės mums siūlomų kelių ir šunkelių. Bet jo vieno per maža; mes daug ką žinome, daug kur gerai pasiryžtame, bet dažnai neištęsiame, ir tai atsitinka tik dėl to, kad per mažai remiamės į Dievą. Jėzus liko Eucharistijoje kaip mus stiprinanti Duona. Jei kada nors neturime galimybės priimti Eucharistiją, priimkime ją troškimu. Ryto maldoje žadiname savo troškimą jungtis su Eucharistiniu Jėzumi, kuriam pavedame visą dieną, prašydami, kad jis visada būtų šalia ir mus stiprintų.
Budėti – tai savo gyvenimą patikėti Dievo vedimui.
Budėti – tai savo gyvenimą patikėti Dievo vedimui. Patikėti panašiai, kaip tai darė palaimintasis Teofilius Matulionis. Kai sutikdavo didelių išbandymų ir jausdavo savo trapumą, jis maldoje šaukdavosi Dievo pagalbos ir atsiduodavo Jo vedimui.
Žmogaus budėjimą gražiai nusako psalmininkas: „Dieve, tu esi mano Dievas, tavęs aš ieškau, – mano gyvastis tavęs ilgisi, mano kūnas tavęs trokšta, – kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė. Gulėdamas guolyje, tave menu, per kiaurą naktį mąstau, kad tu esi mano pagalba“ (Ps 62, 2.7).
Dievo žodis šį sekmadienį kviečia pasitikrinti, ar mes esame budintys žmonės ir ar kartais dėl nebudėjimo nepatiriame didelių dvasinių nuostolių.
