Šio laisvės žingsnio mes nebūtume galėję žengti, jeigu mūsų tėvai ir seneliai nebūtų išsaugoję laisvės dvasios.
Aną Kovo 11-osios vakarą, kai Seimo salėje sovietinį herbą pakeitė Trispalvė, mūsų veidai taip pat švytėjo džiaugsmu ir per juos ritosi džiaugsmo ašaros. Tai buvo džiaugsmingas istorinis momentas, įgalinęs mus eiti laisvės keliu. Pagarba tiems vyrams ir moterims, pasinaudojusiems Lietuvai palankiu politiniu momentu ir po ilgos okupacijos padėjusiems Lietuvai žengti pirmąjį laisvės žingsnį.
Šio laisvės žingsnio mes nebūtume galėję žengti, jeigu mūsų tėvai ir seneliai nebūtų išsaugoję laisvės dvasios, jei dubenį lęšienės būtų branginę labiau už laisvą Lietuvą.
Kovo 11-osios mes nebūtume turėję be mūsų partizanų, kurie tarsi pralaimėjo nelygią kovą su okupantu, bet mūsų širdyse ir protuose paliko žinią – Dievas ir Tėvynė yra tos vertybės, dėl kurių galima mirti. Ir gūdžiais brežnevizmo metais, kai pasaulis mus buvo beveik pamiršęs, mes laisvės nepamiršome; vienas po kito – kunigai, seserys vienuolės ir pasauliečiai – ėjo per kalėjimus, lagerius ir tremtis vien už tai, kad drįso laisvai mąstyti ir kalbėti.
Iš tiesusiųjų kelią į Kovo 11-ąją norėčiau išskirti garbingąjį Dievo tarną arkivyskupą Teofilių Matulionį, ėjusį labai skaudžiu katorgos keliu per Peterburgo, Maskvos ir Vladimiro kalėjimus, per Solovkas ir Mordoviją. Anuomet sovietinė valdžia gerai suprato, kiek jai yra pavojingi nepriklausomi Bažnyčios vadovai, todėl juos bandė palaužti ir padaryti kolaborantais. Arkivyskupas Teofilius ėjo labai tiesiu keliu – nepadarė net mažiausio kompromiso ir už tai sumokėjo didelę kainą. Bet už tai mes turėjome ir turime į ką lygiuotis.
Dievas mums padovanojo laisvę ne griauti, bet statyti, ne priešų ieškoti bet juos paversti draugais.
Tikroji laisvė tai nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnavimas. Dievas mums padovanojo laisvę ne griauti, bet statyti, ne priešų ieškoti bet juos paversti draugais.
Nors laisvė suteikia galimybę rinktis tiesą arba melą, dorą ir nedorą elgesį, bet drauge ji įpareigoja mūru stovėti už tiesą ir teisingumą. Jei kas mąsto kitaip, tas nėra supratęs, kas yra laisvė. Kam laisvė yra tik galimybė neatsakingai rinktis ir pataikauti savimeilei, tas dar nėra laisvas, nors Lietuva jau ketvirtis amžiaus yra laisva.
Laisvės rūmas nestatomas ant smėlio, o tai daroma, mąstant tik apie pinigus ir savo įgeidžių tenkinimą. Laisvę reikia statyti ant tiesos, dorybių, ypač meilės bei pagarbos žmogui uolos.
Laisvė yra tokia Dievo dovana, už kurią kasdien reikia mokėti didelę kainą. Gal ne tokią, kokią mokėjo partizanai, politiniai bei sąžinės kaliniai ar pogrindžio spaudos pionieriai, bet pakankamai didelę. Nemokėdami šios kainos, rizikuojame tapti dvasios vergais.
Kai šiandien skaitome pesimizmu alsuojančius straipsnius, kad Lietuva yra be ateities, kai matome tūkstančius mūsų tautiečių, mąstančių tik apie geresnį savo, bet ne Lietuvos žmonių gyvenimą, darosi aišku, kad nelengva būti laisviems.
Laisvė yra tokia Dievo dovana, už kurią kasdien reikia mokėti didelę kainą. Pirmiausia reikia išsilaisvinti savo dvasia, kad mums per maža būtų nesulaužyti kurio nors Baudžiamojo kodekso paragrafo, bet kad mūsų sąžinė visuomet liudytų, jog renkamės ne tik tai, kas mums asmeniškai naudinga, bet kas tarnauja bendram gėriui, Lietuvos gėriui. Tai pakankamai aukštai iškelta laisvės kartėlė. Bet tokia yra tikros laisvės kaina.
Esu įsitikinęs, kad be Dievo pagalbos šią kainą mokėti pakankamai sunku. Be tikėjimo, be Aukščiausiojo pagalbos mes nebūtume turėję tokių Lietuvos sūnų ir dukrų, kaip arkivyskupas Teofilius, kaip Adelė Dirsytė, kaip Pranas Dovydaitis, kaip vysk. Vincentas Borisevičius, kaip mūsų partizanai, pagaliau kaip tie mūsų dienų vyrai ir moterys, kurie prisiima atsakomybę už laisvos ir nepriklausomos Lietuvos kelią ir nedejuodami neša dienos kaitros naštą.
Linkiu laisvos Lietuvos žmonėms išsaugoti tikėjimą ir viltį ir perduoti ją jaunajai kartai. Su Kovo 11-ąja, laisvos Lietuvos sūnūs ir dukros!
Sigito Tamkevičiaus kalba pasakyta 2017.03.11 LR Seime minint Kovo 11-ąją
