Sigitas Tamkevičius: Lengva tikėti, kai šviečia saulė – kai viskas gerai sekasi

Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.
Sigitas Tamkevičius
Sigitas Tamkevičius / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“
Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
Jis atsakė: „Eik!“
Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.
Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“

Gyvenimo kompasas

Kasdien girdime, skaitome, kartais net patys kalbame, kaip Lietuvoje viskas eina blogyn: blogi įstatymai, bloga valdžia, maži atlyginimai, viskas brangsta ir t. t. Dažnai mes esame panašūs į dideliame miške pasiklydusį, išsigandusį ir kelio į namus nerandantį vaiką. Iš tikrųjų pasiklysti galima ne tik miške, bet ir gyvenime. Jei miške gelbsti kompasas ar navigatorius, tai gyvenime tuo navigatoriumi yra Dievo žodis.

Devynioliktojo eilinio metų sekmadienio Mišiose klausomės pasakojimų apie pranašą Eliją ir į audrą pakliuvusius Jėzaus mokinius. Šiose abejose istorijose pasakojama apie žmones, kuriems grėsė pavojus, ir apie tai, kaip iš jo išsivadavo.

Pranašas Elijas nuo karalienės Izabelės keršto bėgo į dykumą, tikėdamasis, kad čia bus saugiau, tačiau greitai pavargo, išalko ir nusiminęs meldė Dievą mirties. Stebuklingai pamaitintas Elijas dar keturiasdešimt dienų ir naktų keliauja iki Horebo kalno. Čia jam apsireiškė Dievas ir pavedė atlikti kelias užduotis. Elijas nurimo suvokęs, kad kai Dievas yra šalia, jis saugus.

Evangelija pasakoja apie Jėzaus mokinius, kovojančius su audringo ežero bangomis. Buvo gili naktis, nuo kranto pūtė stiprus vėjas, ir mokiniai bejėgiškai bandė įveikti bangas. Tuo metu, kai mažiausiai tikėjosi pagalbos, jie išvydo kažką einant per bangas. Mokiniai išsigando manydami, kad tai šmėkla, bet prakalbėjęs Jėzus nuramino mokinius ir bangas.

Dievo žodis siekia įtvirtinti mumyse tikėjimą, kad Dievas visada mus lydi.

Dievo žodis siekia įtvirtinti mumyse tikėjimą, kad Dievas visada mus lydi. Jis yra šalia mūsų net ir tuomet, kai keliaujame tarsi per dykumą, o mūsų jėgos baigia išsekti, ir tuomet, kai pučia priešingas vėjas, o mes beviltiškai kovojame ir panyrame į nusiminimą.

Bet kuriuo sunkiu atveju pirmiausia kyla baimė, kad mums blogai, ir kai jėgos baigiasi, tuomet griebiamės nors ir už šiaudo. Skęsti pradėjęs Petras šaukė: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Jėzus ištiesė ranką, bet ir švelniai pabarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“

Mūsų tikėjimas yra mūsų kompasas, o kaip jis veikia, galima spręsti iš to, kiek mes pasitikime Dievu. Pasitikėjimo Dievu gylis išryškėja, kai patenkame į ekstremalias situacijas ir išgyvename savo silpnumą. Lengva tikėti, kai šviečia saulė – kai viskas gerai sekasi.

Patyrinėkime save, kaip mes elgiamės, kai kažkas mus slegia, kai sunkiai sergame ar ištinka nelaimė. Ar išlaikome ramybę, pavedame save Dievo globai, ar nekantraujame, pykstame, kažką kaltiname?

Skaičiau vieno tremtinio prisiminimus. Keturiasdešimt pirmųjų metų birželio 15 d. rytą ginkluoti kareiviai įsiveržia į jaunų mokytojų namus. Vyrą atskiria nuo šeimos, o motiną su penkių savaičių kūdikiu nutremia į Sibiro gilumą. Vos išmokęs kalbėti mažas vaikelis kasdien meldžiasi: „Duok, Dievulėli, duonytės, sugrąžink tėtuką ir parvežk į brangią Lietuvėlę!“ Ši motinos išmokyta malda nuostabiai gražiai išreiškė pasitikėjimą Dievo globa.

Panašus pasitikėjimas Dievo globa vedė palaimintąjį Teofilių Matulionį per Solovkų ir Svirlago konclagerius, Leningrado, Oršos ir Vladimiro kalėjimus ir padėjo ne tik nepalūžti, bet pakilti į šventumo aukštumas.

Mūsų tikėjimas yra mūsų kompasas, o kaip jis veikia, galima spręsti iš to, kiek mes pasitikime Dievu.

Kol gyvename žemėje, dažnai pakliūsime į tokias situacijas, kai pūs priešingas vėjas. Ir dažniausiai kurį laiką nejusime, kad Dievas mus lydi, bet reikiamu metu jis ateis ir nuramins vėjus, jeigu tik neprarasime pasitikėjimo.

Kviečiu melstis už tuos, kurie, išgyvendami savo sunkias valandas, užmiršta remtis Dievu ir vietoj to pradeda ieškoti nusiraminimo alkoholyje ar narkotikuose.

Melskimės ir už save, kad net pačią tamsiausią savo gyvenimo naktį neužmirštume su pasitikėjimu kreiptis į mus lydintį Jėzų Kristų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų