Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės. Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! jei tu esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“[...]
Nuo šeštos iki devintos valandos buvo sutemę visame krašte. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: „Eli, Eli, lema sabachtani?“, tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ Kai kurie iš ten stovinčių, tai išgirdę, sakė, jog jis šaukiąsis Elijo. Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno, užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti. Kiti kalbėjo: „Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti“. Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.
Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsidarė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mt 27,33-54)
„Osana!“ ir „Ant kryžiaus jį!“
Pranašo Zacharijo knygoje skaitome apie būsimojo Karaliaus žengimą į Jeruzalę: „Didžiai džiūgauk, Siono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, – jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo – ant asiliuko, asilės jauniklio. Jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo ir karo žirgus iš Jeruzalės; karo lankas bus sulaužytas, jis skelbs taiką tautoms“ (Zch 9, 9–10).
Šis karalius ruošiasi ne kariauti, bet nešti taiką, ne pavergti žmones, bet juos išlaisvinti.
Evangelistas Matas, aprašydamas Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, pabrėžia, kad išsipildė šio pranašo žodžiai. Mesijas įžengia į šventąjį miestą Jeruzalę ne kovos vežime, kurį traukia žirgai, bet ant asilaičio, simbolizuojančio, kad šis karalius ruošiasi ne kariauti, bet nešti taiką, ne pavergti žmones, bet juos išlaisvinti.
Jeruzalės gyventojai plačiai kalbėjo apie Jėzaus stebuklus, o žinia apie Lozoriaus prikėlimą iš mirties žaibiškai sklido tarp jų, todėl nestebina, kad Jėzui jojant į Jeruzalę minia vis gausėjo, o jos entuziazmas liejosi per kraštus. Žmonės tiesė ant kelio drabužius ir medžių šakas ir šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mt 21, 9). Žmonės pasitiko ir sveikino Jėzų kaip Mesiją.
Jėzus priėmė minios pagarbą, nes žmonių šūksniuose skambėjo išpažįstamas tikėjimas, kad Jis yra jų laukiamas Mesijas.
Evangelistas nieko nekalba apie tai, ką mąstė Jėzus tuo metu, žengdamas į Jeruzalę, kai minia reiškė didžiausią pagarbą. Jėzus žinojo, kuo baigsis šis triumfališkas įžengimas į Jeruzalę. Jo dieviškas žvilgsnis matė, kad greitai ši minia šauks: „Ant kryžiaus jį!“
Todėl Bažnyčia Verbų sekmadienio liturgijoje nesusitelkia tik į triumfališką Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, bet Mišiose skaito apaštalo Pauliaus laišką, kuriame glaustai nusakomas Jėzaus kančios kelias: „Jis <...> apiplėšė pats save, prisiimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis <...> nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 76–8). O po to skaitomas Jėzaus kančios aprašymas nuo Paskutinės vakarienės iki mirties ant kryžiaus.
Kančios aprašyme išsamiai pasakojama, ką reiškė šis Jėzaus nusižeminimas ir klusnumas iki mirties ant kryžiaus. Vienas mokinys išduoda savo Mokytoją, kitas, kuriam buvo pažadėta pagrindinė misija Bažnyčioje, tris kartus Jo išsigina, o kiti mokiniai išsibėgioja. Po kryžiumi lieka tik motina Marija ir apaštalas Jonas. Minia staiga tarsi užmiršta, ką Jėzus kalbėjo ir darė, ir klusniai skanduoja Jėzaus priešų šūkius.
Jėzaus mokinys, kad ir kas jis būtų – kunigas, vienuolis ar pasaulietis, niekuomet nebus minios žmogus.
Visais laikais minios elgesys – plaukti pasroviui ir mąstyti tik apie save – yra panašus. Jėzaus mokinys, kad ir kas jis būtų – kunigas, vienuolis ar pasaulietis, niekuomet nebus minios žmogus, bet Dievo padedamas bandys daryti ir tai, kas sunku, ką vadiname kryžiaus našta.
Negalima nesižavėti būsimo palaimintojo vyskupo Teofiliaus Matulionio elgesiu. Jis visuomet ramiai, bet tvirtai stovėjo Jėzaus pusėje. Tuo metu daugelis svyravo, daugelis, net dvasininkų, darė nedovanotinų klaidų, bet vyskupas Teofilius tvirtai laikėsi Jėzaus rankos.
Dievo žodis beldžiasi į kiekvieno iš mūsų širdį klausdamas: su kuo tu eini per gyvenimą?
