Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu; net padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“.
Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.
Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo per pranašą pasakyta:
Aš atversiu savo burną palyginimais,
išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus.
Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“. Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai. Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje.
Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.
Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis, teklauso!“
(Iš Evangelijos pagal Matą 13, 24-36)
Kviečiai ir raugės mūsų širdyje
Jėzus, skelbdamas Gerąją Naujieną, dažnai vartodavo palyginimus; tokiu būdu siekė, kad jo mokymą suprastų ir neišsilavinę žmonės, kurių buvo dauguma. Dangaus Karalystę Jėzus palygino su mažu garstyčios grūdeliu ir raugu. Iš mažo grūdelio išauga medelis, o mažas raugo gabalėlis įraugina duonai paruoštus miltus.
Iš tikrųjų, Jėzaus buriama bendruomenė – Bažnyčia pradžioje buvo panaši į garstyčios grūdelį: tik dvylika neišsilavinusių mokinių, iš kurių vienas savo Mokytoją išdavė, o šiandien pasaulyje Gerąją Naujieną priėmusių žmonių yra per du milijardus.
Vienas iš gražiausių Jėzaus palyginimų apie Dangaus Karalystę yra pasakojimas apie dirvoje pasėtus kviečius. Sėjėjas beria kviečius, tikėdamasis gero derliaus, o žmonėms bemiegant jų priešas į šią dirvą sėja rauges.
Mokiniai nesuprato šio palyginimo ir prašė paaiškinimo. Jėzus taip aiškino: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – Karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias“ (Mt 13, 37–39).
Dievas, visokio gėrio šaltinis, sėja tik gėrį; jis mus apdovanojo protinga, gėrio siekiančia siela. Tačiau nupuolęs angelas – velnias į mūsų širdžių dirvą sėja piktžoles, siekdamas mus pačius paversti raugėmis.
Jėzus pastebėjo, kad velniui pasiseka pasėti raugių tuomet, kai žmogus miega, tai yra nebudi. Siekdamas mus užmigdyti, velnias naudoja melą. „Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44).
Pradžios knygoje skaitome, kaip velnias gundė pirmuosius tėvus. Jis kvietė neklausyti Dievo ir ragauti uždrausto vaisiaus; tvirtino, kad, valgydami uždraustą vaisių, jie tapsią kaip dievai. Piktoji dvasia nepasakė, kad, neklausydami Dievo, žmonės pasmerks save kančiai ir mirčiai.
Piktoji dvasia ir šiandien veikia kaip melo tėvas; ji naudojasi moderniomis komunikacijos priemonėmis – televizija, internetu, socialiniais tinklais, kurios maitina mus ne tik naudingomis žiniomis, bet ir moraliniu šlamštu. Ekranuose nuolat šmėžuoja žmonės, kurių vertybės yra tik pinigai, malonumai bei pramogos, o Dievui vietos nėra.
Piktoji dvasia gali mus užmigdyti ir per blogus draugus. Iš jų jauni žmonės išmoksta rūkyti, vartoti alkoholį bei narkotikus, o kai susiorientuoja, kad tapo rauge, kelias atgal būna labai sunkus.
Todėl Jėzus vis ragino budėti: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41).
Kad mūsų dirvoje pasėta dieviškoji sėkla atneštų gerų vaisių ir piktoji dvasia negalėtų pasėti raugių, Dievas mus kviečia klausytis, ką jis kalba per mūsų sąžinę, kuri mus pagiria, kai darome gera, ir verčia sunerimti, kai darome bloga.
Dievas paliko mums Dekalogą, kurio laikydamiesi mes turime garantiją, kad niekas mūsų širdies dirvoje nepasės raugių.
Dievas paliko mums Dekalogą, kurio laikydamiesi mes turime garantiją, kad niekas mūsų širdies dirvoje nepasės raugių. Prisimenu, vaikystėje tėvai mokė vakarais sukalbėti vieną poterėlį – Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui ir Tikiu – ir prie šių maldelių išvardyti dar Dešimt Dievo įsakymų. Vaiko sąmonėje turėjo įsitvirtinti tai, ko Dievas nori iš kiekvieno žmogaus. Dekalogas yra tarsi skydas, saugantis, kad mūsų širdyje moralinėms raugėms neliktų vietos.
Melsdamiesi pasitikrinkime, ar esame pakankamai budrūs, kad mūsų gyvenime augtų ne raugės, bet dorybės, visų pirma – tikėjimas ir meilė.
