Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų,– metančius tinklą į ežerą; buvo mat žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Juodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo.
Juodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo.
Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Juodu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo. Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales. (Mt 4, 12–23)
Atsiliepti į Dievo kvietimą
Šį sekmadienį popiežius Pranciškus paskyrė Dievo Žodžiui, kurį randame Šventajame Rašte ir kuris turi mus vesti į šventumą. Dievo žodžio svarbą savo gyvenime ypač jutau du kartus: pirmąjį kartą pradėjęs noviciatą Jėzaus Draugijoje per didžiąsias rekolekcijas, o antrą kartą – KGB kalėjime. Niūrioje kameroje Šventojo Rašto mintys apie mumis besirūpinantį dangaus Tėvą buvo tarsi šviesos spinduliai, nušvietę ne tik kamerą, bet ir kalinio širdies kerteles.
Šio sekmadienio Mišių Evangelija pasakoja, kaip po Jono Krikštytojo suėmimo Jėzus pradėjo skelbti Gerąją naujieną. Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė žvejus – Joną, Jokūbą, Simoną ir Andriejų – ir pakvietė juos: „Eikite paskui mane!“ Jėzus nesakė: „Ar nenorėtumėte būti mano mokiniai“, bet tiesiog paliepė: „Eikite paskui mane!“
Jėzus nesakė: „Ar nenorėtumėte būti mano mokiniai“, bet tiesiog paliepė: „Eikite paskui mane!“
Žvejai pakluso: paliko tinklus, namus, artimuosius ir nusekė paskui Jėzų. Kiek anksčiau žvejai buvo sutikę Jėzų prie Jordano upės, ir tas susitikimas juos stipriai paveikė, todėl dabar pakviesti jie neabejojo, bet tuojau paliko viską, su kuo buvo suaugę, ir žengė į naują, dar nežinomą tikrovę. Jėzus nepaaiškino, kas jų laukia ateityje, nekalbėjo apie būsimą savo mirtį ant kryžiaus, prisikėlimą ir mokinių siuntimą eiti į pasaulį skelbti Evangelijos, – viskam ateis savo laikas.
Atkreipkime dėmesį į evangelisto pastabą, kaip elgėsi Jėzaus pakviesti žvejai. „Tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo“ (Mk 1, 20). Keturi žvejai pasielgė visai panašiai, kaip palaimintoji Mergelė Marija, kuri angelo pakviesta tapti Mesijo motina tuojau pat ir nesvyruodama atsakė „taip“. Jėzaus pašaukti vyrai paliko tinklus, namiškius ir nėrė į naują gyvenimą, pasitikėdami pakvietusiojo žodžiais: „Aš jus padarysiu žmonių žvejais.“
Nuo dabar šie vyrai kasdien eis tenai, kur Jėzus juos ves. Jie taps Jėzaus kalbų ir stebuklų liudininkais, tačiau nelengvai perpras, kokią karalystę jų Mokytojas ketina įkurti. Visai natūralu, kad kai kurie iš jų mąstė apie žemiškąją karalystę ir planavo joje užimti svarbias pareigas. Jų iliuzijos dužo, kai Jėzaus mirė ant kryžiaus, bet po Prisikėlimo jie tapo geriausiais savo Mokytojo liudytojais.
Dievas kiekvieną žmogų pakviečia į tam tikrą luomą: daugumą – į santuokinį gyvenimą, kitus – į kunigystę ar Dievui pašvęstąjį gyvenimą. Jeigu atsiliepę į savo pašaukimą, atsakingai vykdome sutuoktinių, kunigų ar vienuolių pareigas, tuomet dėkokime Dievui, kad esame savo pašaukimo aukštumoje. Tačiau jei pašaukimo kelyje pradėtume rūpintis labiau savimi, o ne mums pavestais žmonėmis, tai būtų mūsų nelaimė.
Jei pašaukimo kelyje pradėtume rūpintis labiau savimi, o ne mums pavestais žmonėmis, tai būtų mūsų nelaimė.
Dievas pašaukė mane į kunigystę sunkiais sovietiniais metais, kai būti tikinčiuoju buvo nelengva, nes Bažnyčia buvo laikoma komunistinės visuomenės priešu. Po kelerių kunigystės metų Dievas pašaukė į Jėzaus Draugiją. Dar po kelerių metų Dievas pakvietė drauge su kitais kunigais ginti tikinčiųjų teises, už ką sovietinis teismas atseikėjo dešimties metų bausmę, kurią teko atlikti lageriuose ir Sibiro tremtyje.
Vyskupo, kaip ir kardinolo, tarnystė nebuvo planuota; net ir per sapną angelas apie tai nepasakė. Kaskart atsiliepdamas į Viešpaties pakvietimą, bandžiau laikytis Jo rankos, nors neretai pūsdavo labai priešingi vėjai. Labai linkėčiau, kad kiekvienas iš jūsų taip pat stipriai laikytumėtės Viešpaties rankos. Tai labai svarbu kiekvieno žmogaus gyvenime, tuomet nebaisios jokios audros.
Kiekvieną kartą, pakviesdamas atlikti Jo skiriamos misijos, Dievas kviečia mus ne į dar vieną sunkią pareigą, bet į didesnę laisvę, nes šitaip padeda mums palikti savo „tinklus“, kaip antai perdėtą rūpestį savo asmeniu, nesveiką medžiaginių gėrybių kaupimą ar baimę dėl rytdienos.
Dievas kartais mus prakalbina ir pakviečia atlikti kažką svarbaus per sutiktus asmenis arba tiesiog įkvepia mintį rinktis konkretų gyvenimo kelią ar ryžtis kokiam nors geram darbui.
Svarbu atsiliepti į Dievo prakalbinimą panašiai, kaip tai padarė Evangelijoje minimi žvejai, kurie, išgirdę Mokytojo kvietimą, paliko savo tinklus ir nusekė paskui Jėzų, nors ir nežinojo, kas jų laukia. Dievo žodis ragina kiekvieną iš mūsų drąsiai sudėti savo gyvenimą į Dievo rankas ir leisti, kad Jis mus vestų. Šitos drąsos kiekvienam iš jūsų melsiu Viešpatį dabar aukojamoje Mišių aukoje. Amen.
2020 m. sausio 26 d. ingreso Mišių homilija Romoje, Šv. Angelės Meriči bažnyčioje
