Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. (Evangelija pagal Morkų 9, 2–10)
Jėzaus atsimainymas
Jėzus savo mokiniams kalbėjo, kad norint sekti paskui jį reikia išsižadėti savęs ir nešti savo kryžių, o Žmogaus Sūnui reikės daug kentėti; jis bus atmestas, nužudytas, bet po trijų dienų prisikels (plg. Mk 8, 31.34). Tokios Jėzaus kalbos mokiniams buvo sunkiai suprantamos ir visiškai nepriimtinos, todėl Petras net ėmė drausti, kad Mokytojas taip nekalbėtų, – šitaip negali nutikti. Jėzus subarė Petrą, kad jis mąsto ne Dievo, bet žmonių mintimis. Dievo mintys buvo dovanoti žmonėms gyvenimą, Jėzui einant per neturtą, pažeminimus, kančią, mirtį ir prisikėlimą, o žmogaus mintys – tapti laimingiems be kryžiaus, bet su valdžios ir turtų pagalba. Jėzaus mokiniai mąstė apie tokį mesiją, kuris nugalės visus priešus ir sukurs žmonėms gerovę pasitelkiant turtus ir valdžios galią.
Jie kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.
Jėzus atsimainymas, įvykęs netrukus po šių sunkių kalbų, turėjo tikslą įtikinti mokinius, kad jie pradėtų mąstyti Dievo mintimis, ir parengti juos būsimiems išbandymams. Dėl to Jėzus užsivedė tris mokinius – Petrą, Jokūbą ir Joną – nuošaliai ant aukšto kalno ir atsimainė jų akivaizdoje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie kalbėjosi su Jėzumi (plg. Mk 9, 2.4). Evangelistas Lukas šį pasakojimą papildo reikšminga pastaba: „Jie kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Tai reiškia, jog kalbėjo apie Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Petras, sužavėtas dieviško reginio, sušuko: „Rabi, gera mums čia būti!“ Čia taip ir norisi paklausti: Petrai, ar tu girdėjai, apie ką Jėzus kalbėjo su Moze ir Eliju? Juk jie kalbėjo apie būsimą Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą!
Ne tik Petras, bet ir mes visi tokie esame: tai, kas mums malonu, tuojau išgirstame, o kas sunku, nors ir labai reikalinga, praleidžiame negirdomis. Jei Petras būtų įsiklausęs, ką atsimainymo metu kalbėjo Jėzus su Moze ir Eliju, tikriausiai Kajafo kieme nebūtų tris kartus išsigynęs kenčiančio savo Mokytojo.
Klausyti Jėzaus reiškia tapti jo mokiniu, eiti ten, kur jis kviečia, daryti tai, ko jis moko.
Jėzaus atsimainymo pasakojime yra dar viena svarbi detalė: „Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Klausyti Jėzaus reiškia tapti jo mokiniu, eiti ten, kur jis kviečia, daryti tai, ko jis moko. Klausyti Jėzaus – tai atsisakyti egoizmo ir rinktis meilės, tarnavimo bei aukos kelią. Šis kelias mūsų savanaudiškai prigimčiai sunkiai priimtinas, nes mes norėtume tapti laimingi be kryžiaus. Tačiau jis yra vienintelis, vedęs Jėzų į prisikėlimą ir mus galintis nuvesti į prisikėlimą amžinajam gyvenimui Dievo artumoje.
Greitai Jėzus šiuos tris mokinius pakvies būti jo maldos ir kančios liudininkais Alyvų kalne. Čia Petras nepasakys: „Mokytojau, mums čia gera būti“, bet užmigs, kai Jėzaus veidu riedės kruvino prakaito lašai. Jėzus pažadins miegantį Petrą ir pasakys: „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mk 14, 37–38). Jėzus tris kartus ragins budėti ir melstis, o mokiniai tris kartus užmigs ir kančios egzamino neišlaikys.
Reikia ne tik klausytis, ką Jėzus kalba, bet ir maldoje budėti.
Dievo žodis moko, kad reikia ne tik klausytis, ką Jėzus kalba, bet ir maldoje budėti, kad atėjus sunkiai valandai neišsigąstume ir nepabėgtume nuo jo.
Šią Dievo žodžio pamoką buvo gerai išmokęs mūsų palaimintasis Teofilius. Didžiausių pavojų akivaizdoje, kai grėsė nelaisvė ir galima mirtis, jis maldoje budėjo ir tvirtai laikėsi Jėzaus rankos, todėl perėjo Solovkas, katorgą Ledianoje Pole miškuose, ilgą kalinimą Vladimiro kalėjime ir atsilaikė; šiandien jis džiaugiasi Dievo artumu.
Tepadeda Dievas kiekvienam iš mūsų gerai išmokti Dievo žodžio pamoką, kad į garbę galima nueiti tik budėjimo ir kryžiaus keliu.
