Atvykę iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: „Jis turi Belzebulą“ ir: „Demonų kunigaikščio galia jis išvaro demonus“. O Jėzus, pasivadinęs juos, ėmė kalbėti palyginimais: „Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną? Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko. Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka. Todėl jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas. Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus“. „Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kad ir kaip jie piktžodžiautų; bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme“. Jie mat sakė: „Jis turi netyrąją dvasią“. Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, per kitus prašė jį iškviesti. Aplink jį sėdėjo minia, kai jam buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško tavęs“. O jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“. (Mk 3, 20-35)
Jėzaus broliai ir seserys
Evangelija pristato mums tokį vaizdą: Jėzus kambaryje apsuptas klausytojų, o aplinkui namą didelė žmonių minia. Vieni gaudo kiekvieną Jėzaus žodį, o kiti sunerimę, kad jis elgiasi ne taip, kaip jie norėtų. Atėjusieji labai skirtingi: vieni atidžiai klausosi ir priima girdimus žodžius, kiti gi Jėzų laiko pametusiu galvą, o treti – velnio apsėstu. Giminės nori, kad Jėzus elgtųsi, kaip jiems atrodo protingiausia, o fariziejai norėtų jį nutildyti, nes tai, ką jis skelbia, prieštarauja jų įsitikinimams.
Mes dažnai būname panašūs į Jėzaus giminaičius ir norėtume, kad Dievas pildytų mūsų norus.
Mes dažnai būname panašūs į Jėzaus giminaičius ir norėtume, kad Dievas pildytų mūsų norus, o jei jų neišpildo, jaučiamės nelaimingi, kai kada net suabejojame Dievo Apvaizdos veikimu. Jėzaus giminaičiams atrodė, kad jis elgiasi neišmintingai, daug dėmesio skirdamas vargšams ir gero vardo neturintiems žmonėms.
Netrūksta ir šiandien žmonių, kurie nesistengia atidžiai klausytis Jėzaus ir pagal jo mokymą tvarkyti savo gyvenimą; jie norėtų su Jėzumi pasidaryti tik „asmenukę“ – nusifotografuoti. Niekuomet netrūko žmonių, siekiančių tik prisidengti Bažnyčia šitaip bandant pasididinti savo reitingus. Yra net partijų, išduodančių krikščioniškus principus, bet labai norinčių, kad katalikai jas palaikytų per rinkimus.
Netrūksta ir fariziejiškai mąstančių žmonių. Šiuos žmones erzina Bažnyčios mokymas apie gyvybės branginimą nuo pradėjimo iki natūralios mirties, apie santuokos keliu vyro ir moters kuriamą šeimą, apie prigimtinį įstatymą, apie sąžinę ir moralę, ir kitus pamatinius krikščioniško gyvenimo principus. Šie žmonės kaltina Bažnyčią, jog ji atsilikusi, nes neina koja kojon su jų įsivaizduojama pažanga. Jie norėtų, kad Bažnyčia taptų liberalesnė ir labiau prisitaikytų prie pasaulio nuomonės. O kai Bažnyčia ir toliau ištikimai skelbia Evangeliją, šis skelbimas jiems kelia pyktį.
Dievo žodis aiškiai skelbia, kas yra tikrieji Jėzaus sekėjai. „Jėzus, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 3, 35). Dievo valią vykdyti reiškia klausyti. Evangelijoje įsakmiai pabrėžiama, jog Jėzaus reikia klausyti. Po Jėzaus krikšto Jordano upėje balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, – jo klausykite.“ Štai ir atsakymas į klausimą, ar priklausau Jėzaus draugų būriui, ar esu jo šeimos narys.
Mūsų laikais sutinkame daug žmonių, kurie save laiko krikščionimis, bet net nesusimąsto, jog tikint į Dievą reikia jo ir klausyti. Jie mielai klauso, ką diktuoja jų savimeilė ir puikybė; jie dažnai susikuria egzotiškas pažiūras, kuriose šalia krikščioniškų elementų pilna pagoniškų priemaišų. Jie gali atlikti apeigas Katalikų Bažnyčioje, bet tuo pat metu tikėti reinkarnacija, horoskopais ar astrologinėmis pranašystėmis. Jie susikuria savo Dievo vaizdinį.
Pasitikrinkime savo klusnumą Dievui: ar kartais vietoj klusnumo nebandome diktuoti Dievui savo norų?
Pradžios knygoje skaitome apie pirmuosius tėvus, kurie leidosi gundytojo įtikinami, kad galima Dievo neklausyti, ir būsią daug geriau, nei jo klausant. Gundytojas įpiršo mintį, kad neklausydami Dievo jie tapsią panašūs į patį Dievą, pažinsią gėrį ir blogį. Deja, neklausymo pasekmės buvo labai liūdnos. Neklausydamas Dievo žmogus pasijuto esąs nuogas ir išsigando savo nuogumo (plg. Pr 2, 10). Šiuo įvaizdžiu Biblija nusako apverktiną padėtį žmogaus, nutarusio klausyti gundytojo, bet ne Dievo.
Pasitikrinkime savo klusnumą Dievui: ar kartais vietoj klusnumo nebandome diktuoti Dievui savo norų? Ar nebandome susikurti Dievo paveikslą pagal savo įsivaizdavimą?
