Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“. O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį. (Iš Evangelijos pagal Morkų 1, 40-45)
Jėzus ir raupsuotasis
Jėzaus laikais raupsų liga sergantis žmogus būdavo išvaromas iš sveikųjų tarpo. Mozės įstatymas reikalavo, kad raupsuotasis gyventų nuošaliai nuo sveikųjų, ir jei kas nors bandytų prie jo artintis, jis turėjo šaukti: „Nešvarus, nešvarus!“ (Kun 13, 45). Raupsuotojo drabužis turėjo būti suplėšytas, o plaukai suvelti, kad sveikieji iš tolo atpažintų nelaimėlį.
Raupsuotasis yra nuodėmės sunkiai sužeisto žmogaus paveikslas.
Evangelistas Morkus pasakoja apie tokio raupsuotojo susitikimą su Jėzumi. Mirties ženklu pažymėtas vyras išdrįso prisiartinti prie Jėzaus ir maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ (Mk 1, 40). Tai malda žmogaus, kuris pažįsta savo nelaimę ir nori iš jos išsivaduoti. Raupsuotasis tiki, kad Jėzus gali jį išgydyti, tik nežino, ar panorės tai padaryti; dėl to jis sako: „Jei panorėsi.“
Dievas visada nori mus išgydyti, nes myli mus. Pranašas Izaijas apie tai įtaigiai kalba: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekuomet neužmiršiu“, – sako Dievas (Iz 49,15).
„Jėzus, pasigailėjęs raupsuotojo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus“ (Mk 1, 41–42). Būdamas sveikas, šis vyras nebūtų patyręs Dievo gailestingumo stebuklo. Būdami silpni ir sužeisti, ir mes galime patirti Dievo gailestingumo malonę.
Sunki nuodėmė taip pat liudija, jog einama mirties keliu.
Raupsuotasis yra nuodėmės sunkiai sužeisto žmogaus paveikslas. Panašiai kaip raupsai liudijo, jog žmogus yra stipriai paliestas mirties, sunki nuodėmė taip pat liudija, jog einama mirties keliu, ir šis kelias gali pasibaigti amžinąja mirtimi – atsiskyrimu nuo Dievo ir visų išgelbėtųjų.
„Aš galiu artintis prie Viešpaties ne todėl, kad esu teisus, vertas, gražus ir geras. Kaip tik todėl, kad esu neteisus ir netyras, bjaurus ir nusidėjėlis, turiu teisę eiti tiesiai pas jį. Tai yra Evangelija, Geroji Naujiena, kuri mane gelbsti. Dievas mane myli todėl, kad myli. Mano vargingumas nėra kliūtis, o jo gailestingumo matas.
Aš galiu artintis prie Viešpaties ne todėl, kad esu teisus, vertas, gražus ir geras.
Jis nėra mane teisiantis įstatymas; jis yra gyvybę dovanojantis Tėvas, kuris myli mane be jokių sąlygų tokį, koks aš esu. Mano blogis, mano nepatrauklumas jį traukia prie manęs su meile, kuri nežino kito mato, kaip mano poreikis“ (S. Fausti SJ).
Nors Jėzus draudė pagydytajam skelbti apie išgydymą ir tik liepė pasirodyti kunigams, kad būtų priimtas į sveikųjų tarpą, džiaugsmo kupinas vyras nepajėgė tylėti ir „bekeliaudamas pradėjo plačiai skelbti ir skleisti Žodį“. Jis asmeniškai patyrė Dievo gailestingumą ir dabar jį liudija kitiems tapdamas Gerosios Naujienos skelbėju.
Dievo žodis raupsuotojo pagydymu skatina mus pasitikrinti, ar nesame sužeisti mūsų gyvenimą ardančių nuodėmės raupsų. Jei taip, ar tuomet skubame pas Viešpatį maldaudami: „Jei nori, gali mane pagydyti!“? O gal šį susitikimą atidėliojame, nes sunku peržengti per savo puikybę ir pamatyti, jog esame silpni, o gal net sužeisti.
Mes gyvename mirties kultūros apsuptyje, kur nuodėmė yra įteisinama kaip gyvenimo norma, todėl esame nuolatiniame pavojuje užsikrėsti dvasiniais raupsais. Viešpatie, padėk mums, kai grės pavojus! Išgydyk, kai suklupsime!
