Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis.
Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: 'Eik į Siloamą nusiprausti'. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“. Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus.
O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.
Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“. Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.
Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų
Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“. Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“. Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk.
Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“. Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' – Taigi jūs kalti“. (Jn 9, 1-41)
Aklojo pagydymas
Jėzaus mokiniai, kaip ir daugelis žydų, mąstė, kad aklumas yra Dievo bausmė už padarytas nuodėmes. Jėzus paneigė tokį įsitikinimą ir paaiškino, kad per šį akląjį pasireikš Dievo darbai, ir tuojau pagydė akląjį.
Pagydytasis džiaugėsi, bet nesidžiaugė fariziejai. Jie kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“ (Jn 9, 16). Aklasis ne tik fiziškai bet ir dvasiškai praregėjo, nes įtikėjo, jog Jėzus yra Dievo siųstasis Žmogaus Sūnus. Jėzus šia proga pasakė įsidėmėtinus žodžius: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“ (Jn 9, 39).
Dievo žodis šį Gavėnios sekmadienį kviečia pamąstyti apie dvasinę neregystę ir kaip iš jos išsivaduoti.
Dievo žodis šį Gavėnios sekmadienį kviečia pamąstyti apie dvasinę neregystę ir kaip iš jos išsivaduoti.
Neregys yra amoraliai besielgiantis žmogus – nesąžiningas, godus, ištvirkęs, bet nejaučiantis sąžinės priekaištų. Kol sąžinė nenumarinta, dar yra vilties, kad nusidedantis praregės.
Neregys yra žmogus, gyvenantis be tikėjimo, be Dievo, – jo dievas yra pinigai bei pramogos. Toks žmogus nesirūpina pasaulėžiūros klausimais, nes jo visas dėmesys sutelktas tik į sotų ir saugų gyvenimą. Jis tiesiog bėga nuo minties apie Dievą, nes ji sukelia jam diskomfortą. Jam nieko nesako faktas, kad pasaulyje yra per milijardą katalikų; jis įsitikinęs, kad be Dievo puikiausiai išsiverčia.
Neregys yra kiekvienas egoistas, kuris rūpinasi tik savimi, o žmonių vargų nemato ir nenori jų matyti. Mylėti tik save ir nesirūpinti šalia esančių žmonių vargais yra dažnai sutinkamas aklumas. Gyventi be tikėjimo ir be meilės – tai labiausiai apgailėtina žmogaus būklė.
Gyventi be tikėjimo ir be meilės – tai labiausiai apgailėtina žmogaus būklė.
Dvasiškai aklas žmogus neskaito gerų knygų, bet maitinasi pigiomis sensacijomis, kurias gaudo komerciniuose televizijos kanaluose, internete ar socialiniuose tinkluose. Neregys plaukia pasroviui su kitais, nes jam svarbu tik „duona ir žaidimai“.
Mūsų dienomis dažnai pasitaikanti neregystė – tai nesibaigianti dejonė, kad viskas yra blogai, ir nematymas mus supančio gėrio. Žmogus, kuris nesidžiaugia gyvenimu, yra neregys; kiekviena diena mums padovanoja puikių akimirkų, tik reikia jas pastebėti ir dirbti, kad gyvenimas dar labiau keistųsi į gera.
Dvasinis neregys koronaviruso grėsmę ir griežtas priemones, paralyžiavusias normalų žmonių gyvenimą, priima tik su dejone, o dvasiškai regintis ieško atsakymo, kokią šiuo atveju Dievas siunčia žinią skubančiam, tik pinigų bei malonumų ieškančiam ir sustoti nepajėgiančiam žmogui. Gal tai proga sustoti ir pamąstyti, kad be Dievo šiame pasaulyje viskas yra labai trapu.
Didžiausias dvasinis aklumas yra nematyti savo aklumo.
Pats didžiausias dvasinis aklumas yra nematyti savo aklumo – mąstyti, kad esu laimingas ir nieko man netrūksta. Kai Jėzus kalbėjo, jog atėjęs į pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų, „prie jo esantys fariziejai paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: ʽMes neakli!ʾ Taigi jūs kalti“ (Jn 9, 40–41).
Kaip pagyti iš dvasinio aklumo? Padėtis yra beviltiška tik tuomet, kai ligonis nenori pagyti. Tačiau noras dvasiškai praregėti ateina tik sugebančiam nusižeminti ir pripažinti, jog nesu dievas, o tik silpnas ir klystantis žmogus.
Pagalbos reikia ieškoti pas galinčius padėti. Ne pas būrėjus, šamanus ar čakrų atidarinėtojus, bet pas žmones, kurie patys yra nuėję ilgą Dievo ieškojimo kelią.
Pats svarbiausias vaistas nuo dvasinės neregystės yra nuolanki išpažintis apgailint klaidas ir nuopuolius, kuriuos yra tekę išgyventi.
Geriausias mokytojas ir gydytojas yra Jėzus Kristus. Jėzus stebuklingai pagydė ne tik akląjį nuo gimimo, bet gali pagydyti ir kiekvieną, kuris į jį kreipiasi: Viešpatie, „padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24).
Ieškoti tiesos ir gyvenimo prasmės reikia panašiai, kaip šių vertybių ieškojo didieji konvertitai. Šiose paieškose gali daug padėti Šventasis Raštas, „Marijos radijas“, geros knygos ir žmonės, kurie patys yra ieškoję ir studijavę filosofiją bei teologiją.
Gavėnios metas, kviečiantis į atgailą ir maldą, tepriartina mus prie dieviškojo Gydytojo,
Klausydamasis pasakojimo apie aklojo pagydymą, negaliu neklausti savęs: ar mane pilnai pasiekė Kristaus šviesa? Gavėnios metas, kviečiantis į atgailą ir maldą, tepriartina mus prie dieviškojo Gydytojo, kuris apie save pasakė: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).
