Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sutvėrimo pradžios 'Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu'. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Todėl, ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!“
Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.
Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, – neįeis į ją“. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.
(Iš Evangelijos pagal Morkų 10, 2–16)“
„Būkite žodžio vykdytojai“
Pakartoto įstatymo knygoje pasakojama, kaip Mozė prieš savo mirtį nurodė į laisvę vedamai tautai, kokių įstatų turės laikytis, įžengusi į Dievo pažadėtąją žemę. Mozė kalbėjo izraelitams: „Dabar tad, Izraeli, klausyk įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis, kad išliktumėte gyvi įeiti ir paveldėti kraštą, kurį Viešpats, jūsų protėvių Dievas, duoda jums“ (Įst 4, 1).
Mozė, davęs savo žmonėms įstatus, pagal kuriuos jie turėjo tvarkyti savo gyvenimą laisvėje, įsakmiai kalbėjo: „Šiandien padedu prieš jus palaiminimą ir prakeikimą. Palaiminimą, jei paklusite Viešpaties, jūsų Dievo įsakymams, kuriuos šiandien jums duodu, ir prakeikimą, jei nepaklusite Viešpaties, jūsų Dievo, įsakymams <...> eidami paskui kitus dievus“ (Įst 11, 26–28).
Dievas laimina žmogų, jei jis, gyvendamas laisvėje, laikosi jo nurodyto kelio.
Ši Pakartoto įstatymo knygoje aprašyta istorija laiko atžvilgiu yra labai tolima, bet artima savo esme. Dievas laimina žmogų, jei jis, gyvendamas laisvėje, laikosi jo nurodyto kelio. Ir bėda ištinka žmogų, jei jis nepaiso Dievo įsakymų ir eina pasaulio bei aistrų rodomu keliu.
Kai prieš trisdešimt ketverius metus pradėjome žengti laisvės keliu, beveik niekam nekilo abejonių, kad reikia laikytis Dievo rodomo kelio, Dekalogo kelio. Bėgo metai, ir daugelio mūsų tautiečių sąmonėje pradėjo atsirasti abejonių, kad gal nebūtina keliauti Dievo rodomu keliu, kad gal būsime laimingesni, gyvendami pagal savo susikurtas taisykles.
Mūsų tautiečiai pradėjo išsivaikščioti – laimės ieškoti kitose šalyse, o likusieji – rūpintis tik „duona ir žaidimais“. Atėjo net noras naujai apmąstyti tradicinę vyro ir moters kuriamą šeimą, lytiškumą, pagarbą gyvybei nuo pradėjimo iki mirties.
Ar tapome dėl to laimingesni? Ne, netapome. Dievo atmetimas, nesirūpinimas dorai gyventi ir tik gero materialinio gyvenimo siekis daugelį paskatino gyventi ne santuokoje, bet partnerystėje, ir labiau nei ne vaikus mylėti keturkojus augintinius. Šiandien su nerimu stebime, kas ateityje laukia Lietuvos, jeigu ir toliau daugelis eis ne Dievo rodomu keliu.
Apaštalas Jokūbas, kelerius metus ištikimai sekęs Jėzų ir buvęs jo mirties bei prisikėlimo liudytoju, rašė pirmiesiems krikščionims: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1, 22), ir nurodė, kokie jie turėtų būti: „Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1, 27).
Apaštalas nepasakė nieko naujo, tik priminė tai, kam Dievas prie Horebo kalno įpareigojo į laisvę einančius izraelitus: laikytis Dievo rodomo kelio ir mylėti artimą.
Žydų rabinai ir Rašto aiškintojai Dievo įsakymus apipynė daugybe savo sugalvotų taisyklių ir vertė žmones jų laikytis. Jėzus šiuos žmones pavadino veidmainiais ir paaiškino, kad žmogų sutepa ne tai, ką jis suvalgo, bet tai, kas išeina iš jo vidaus: „Iš žmonių širdies išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7, 21–23).
Dievo žodis šį sekmadienį kviečia pamąstyti, kas išeina iš mūsų širdžių. Ar Jėzus už tai mus pagirtų?
