Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. (Mk 12,38–44).
Žmogaus didžiadvasiškumas
Kapitalistiniame pasaulyje, kur viskas matuojama tik pinigais, tokie žmonės, kaip toji Evangelijos našlė su vienu skatiku, niekam neįdomūs ir apie juos nekalbama. Kalbama tik apie tuos, kurių sąskaitos bankuose yra bent penkiaženklės.
O Šventasis Raštas apie šiuos neturtėlius kalba su didele pagarba. Neturtingas, bet Dievu pasitikintis ir su kitais paskutiniu savo skatiku besidalijantis žmogus Dievo akyse yra labai brangus.
Jėzus nepagyrė žmonių, kurie gausiai aukojo tai, kas buvo atlikę nuo sotaus jų gyvenimo, bet pagyrė vargšę našlę, į aukų skrynią įmetusią tik skatiką, nes daugiau neturėjo.
Dievo žodis kviečia mus pamąstyti apie žmogaus didžiadvasiškumą. Dievas vertina ne nuveiktus didelius mūsų darbus, bet net smulkmenas, kurias padarome iš meilės Dievui ar žmonėms.
Mūsų darbų antgamtinė vertė priklauso nuo nusiteikimo, nuo intencijos, dėl ko mes juos darome.
Net dideli mūsų darbai Dievo akyse gali būti visiškai beverčiai, jei mes juos darome, norėdami pasirodyti, jog esame labai geri. Mūsų darbų antgamtinė vertė priklauso nuo nusiteikimo, nuo intencijos, dėl ko mes juos darome.
Jėzus ne tik mokė didžiadvasiškumo, bet paliko neįkainojamą savo pavyzdį. Jis dėl mūsų paaukojo viską; dėl mūsų išganymo jis už mus mirė ant kryžiaus.
Panašaus didžiadvasiškumo yra visų šventųjų gyvenime. Jeigu į mūsų palaimintojo Teofiliaus gyvenimą žvelgsime grynai pragmatiškai, jame nerasime labai didelių atliktų darbų, net Kaišiadorių vyskupiją jis valdė tik kelerius metus. Tačiau kad ir kur gyvenimo aplinkybių būdavo nublokštas – į kalėjimą, lagerį ar tremtį, jis su visais dalijosi tuo, ką turėjo. Kai reikėjo daryti sprendimą, kaip pasielgti kritiškais atvejais, jis nesivadovavo pasaulietišku gudrumu, bet sprendė ir darė tai, ką sąžinė diktavo. Jis lengvai galėjo išvengti ilgo kalinimo, tik reikėjo bolševikams pažadėti elgtis taip, kaip jie įsakys.
Šv. Ignacas meldėsi: „Išmokyk, Viešpatie, mane didžiadvasiškumo: duoti ir neskaičiuoti, kovoti ir nepaisyti žaizdų, dirbti ir neieškoti poilsio, aukotis ir negalvoti apie atlygį; atlygiu tebūnie Tavo šventos ir dieviškos valios išpildymas.“
Didžiadvasis gali būti tik giliai tikintis žmogus, kuris visiškai pasitiki Dievu, yra panašus į tą našlę, kurios pranašas Elijas paprašė valgyti. Ji turėjo tik truputį miltų ir aliejaus ir jau mąstė, jog reikės badauti, bet patikėjo pranašo žodžiais ir iškepė jam paplotėlį. Dievas neliko skolingas, nes kaip rašoma Karalių knygoje, jos „miltų puodynė neištuštėjo ir aliejaus ąsotis neišseko“ (1 Kar 17, 16).
Šitokio pasitikėjimo Dievu labai reikia ir mums. Mes matome, kiek daug aplinkui yra susipriešinimo ir neteisybės, matome, kaip mažai dėmesio skiriama patiems silpniausiems žmonėms ir dėl to dažnam ateina mintis geresnio gyvenimo ieškoti toliau nuo Tėvynės. Tačiau Dievu pasitikintis žmogus nepasiduos šiai pagundai, bet su Dievo pagalba bandys kurti savo ir kitų gyvenimą čia, Lietuvoje. Tikintis žmogus žino, kad Dievas neapleidžia juo pasitikinčių žmonių ir visa išveda į gera.
Tikriausiai nei vienas neišvengsime tokių atvejų, kai būsime gundomi pasitikėti ne Dievu, bet pinigais, turtais ar šio pasaulio galingaisiais.
Teužtaria mus Švč. Mergelė Marija, kuri visuomet rinkosi Dievo rodomą kelią, kad ir mes jį turėtume drąsos pasirinkti.
