O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė. (Mk 6, 1–6)
Kietaširdiškumo gydymas
Dievo žodis dažniausiai kalba apie šviesius dalykus, kurių turime siekti, bet kalba ir apie tamsias gyvenimo puses, kurių turime bodėtis ir vengti.
Šį 14 eilinį metų sekmadienį Dievo žodis kalba apie kietaširdžius žmones, kurie yra nerangūs ar visiškai nepajėgūs įsileisti Dievą į savo gyvenimą.
Ezekielio knygoje aprašomas pranašo siuntimas pas izraelitus. Dievas taip kalbėjo pranašui: „Žmogaus sūnau, tave aš siunčiu pas Izraelio sūnus <...>, kurie prieš mane sukilo. Jie įžūlūs ir kietaširdžiai <...> tai atkakli tauta“ (Ez 2, 2–5).
Panašų kietaširdiškumą Jėzus sutiko savo tėviškėje. Sugrįžęs į ją, šeštadienį sinagogoje aiškino Raštus. Žmonės stebėjosi jo išmintimi ir kalbėjo: „Kas per išmintis jam suteikta ir kas per stebuklai daromi jo rankomis?“ Atrodo, šie žmonės turėjo tuojau įtikėti, kad Jėzus yra Dievo žmogus. Tačiau evangelistas pastebi, kad žmonės piktinosi Jėzumi: „Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?!“ O Jėzus stebėjosi šių žmonių netikėjimu.
Dievo žodis, kalbėdamas apie kietaširdiškumą, kviečia susimąstyti, kokie esame. Ar ir mumyse nėra to nelemto kietaširdiškumo, trukdančio tvirtai įtikėti į Dievą ir leistis jo vedamiems per gyvenimą?
Į šį pasaulį neateiname kietaširdžiai. Tokie galime tik tapti, ir tam yra du keliai – egoizmo ir nuodėmės kelias.
Dievas, dovanodamas mums gyvenimą, apdovanoja mus gėriui ir tiesai imlia širdimi. Į šį pasaulį neateiname kietaširdžiai. Tokie galime tik tapti, ir tam yra du keliai – egoizmo ir nuodėmės kelias.
Žmogus, kuris pradeda nepastebėti kitų žmonių kančios, vargo bei rūpesčių, susitelkia tik į savo asmenį ir viską daro tik dėl savęs, neišvengiamai tampa kietaširdis, be atjautos.
Kietaširdiškumą mumyse ypač formuoja nuodėmingas gyvenimas. Kiekviena nuodėmė, ypač didelė, jei žmogus jos neapgaili, veda į kietaširdiškumą ir aklumą gėriui bei tiesai.
Jeigu žmogus nesirūpina savo dvasiniais reikalais, neapvalo sąžinės išpažintimi, pamažu tampa panašus į tuos, apie kuriuos kalbėjo pranašas Ezekielis, o vėliau ir pats Jėzus. Kietaširdiškumas – didžiausia, kokia tik gali ištikti gyvenant šioje žemėje, žmogaus nelaimė. Žmogus tampa nepajėgus priimti Dievo žodį, įtikėti ir laimėti amžinąjį gyvenimą.
Ką daryti, pastebėjus savyje kietaširdiškumo apraiškų? Vienintelis kelias – atgaila ir ašaros. Kol neapgailime savo klaidų bei nuodėmių, tol esame bevilčiai. Gali pats Dievas prabilti, ir žmogus liks kurčias.
Visam gyvenimui atmintyje išliko pokalbis su vienu pavėžinusiu vairuotoju. Matydamas, kad esu kunigas, jis užvedė kalbą apie tikėjimą. Pasisakė esąs netikintis, ir niekas negalėtų jo įtikinti, jog Dievas yra. Aš jį paklausiau: „O jei pamatytum apsireiškusį Dievą, ką tuomet darytum?“ Nepatikėsite, ką jis atsakė: „Tuomet kreipčiausi į psichiatrijos ligoninę.“ Štai tobulas kietaširdiškumas: geriau save palaikys bepročiu, bet neįtikės, kad yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis pasaulis.
Jėzaus laikais tokie kietaširdžiai buvo fariziejai, kurie, matydami Jėzaus stebuklus, vis tiek pasmerkė jį kaip velnio apsėstą ir piktžodžiautoją. Kietaširdis suras šimtus argumentų pasiteisinti. Tokių žmonių matome viešojoje erdvėje, kai apsivogę ir įklimpę į didžiausius nusikaltimus akiplėšiškai meluoja ir vaidina tautos gelbėtojus.
Leiskime Dievui sukurti mumyse gėriui imlią širdį. Pradėkime nuo gerų darbų artimui. Nepraeikime abejingi pro silpnus ir kenčiančius. Per Susitaikinimo sakramentą dažnai išvalykime sąžines nuo nuodėmių purvo ir tapsime imlesni Dievo žodžiui.
Dabar daugelyje Lietuvos vietų galima dalyvauti uždarose kelių dienų ar savaitės rekolekcijose, kuriose tyloje ir Dievo artumoje apmąstomi svarbūs dvasinio gyvenimo momentai. Geros rekolekcijos gali iš esmės pakeisti tolesnį žmogaus gyvenimą.
Todėl pasitaikančios kančios niekuomet nelaikykime Dievo bausme, bet, priešingai, Dievo prakalbinimu ir pakvietimu labiau žvelgti ne į žemę, bet į dangų.
Kai Dievas leidžia mums patirti kokio nors vargo ar kančios, jei tuomet tvirtai laikomės Jo rankos, tas kryžius mus padaro dar jautresnius ir imlesnius gėriui ir Dievo žodžiui. Todėl pasitaikančios kančios niekuomet nelaikykime Dievo bausme, bet, priešingai, Dievo prakalbinimu ir pakvietimu labiau žvelgti ne į žemę, bet į dangų.
Prie Jėzaus drabužio prisilietusiai ir pasveikusiai moteriai Jėzus pasakė: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami.“ Nemažesnio pagyrimo susilauksime leisdami Jėzui gydyti mūsų širdies kietumą.
