Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. (Mk 9, 2-10)
Klusnumo auka
Antrojo Gavėnios sekmadienio Mišiose Dievo žodžio liturgija pristato du įvykius. Dievo paragintas Abraomas nesuabejoja, ar jo klausyti, pastato aukurą ir ruošiasi paaukoti Izaoką – tą, kuris jo gyvenime buvo brangiausias. Angelas sulaiko tėvo ranką, nes Dievui buvo reikalingas ne sūnaus paaukojimas, bet Abraomo klusnumas.
Ant Taboro kalno matome Jėzų, kalbantį apie savo būsimą auką – mirtį Jeruzalėje. Dangaus Tėvas nori, kad jis pasiaukotų už žmonių išgelbėjimą. Šį kartą Dievo angelas nesulaikys budelio rankos, kad Jėzus nebūtų prikaltas prie kryžiaus.
Dievui nebuvo reikalinga Izaoko auka; jam brangi tik Abraomo ištikimybė.
Dievui nebuvo reikalinga Izaoko auka; jam brangi tik Abraomo ištikimybė: ar jis yra pasiruošęs paklusti ir dėl Dievo meilės paaukoti tai, kas jam brangiau už gyvybę? Tačiau Dievo Sūnaus auka už žmonių nuodėmes yra reikalinga, nes be jos nebūtų atkurtas tarp Dievo ir žmogaus nutrūkęs meilės ryšys.
Jėzus žino žmones mylinčio dangaus Tėvo sprendimą: jam reikės mirti ant kryžiaus. Ant Taboro kalno apie tai Jėzus kalba su Senojo Įstatymo dviem svarbiomis figūromis: pranašu Eliju ir Moze, kuris išrinktąją tautą vedė iš nelaisvės namų į Dievo pažadėtą šalį. Panašiai Kristus ves pasaulio tautas pas Tėvą, bet pirmiausia turės atverti duris į laisvę – mirti ant kryžiaus. Pranašas Elijas gins izraelitus nuo pagonybės ir už tai bus persekiojamas. Jėzus taip pat bus atmestas savo tautos vyresniųjų ir pasmerktas mirčiai ant kryžiaus.
Ant Taboro kalno Jėzus, Mozė ir Elijas kalba apie tai, kas paskutinėmis dienomis įvyks Jeruzalėje, kalba apie Jėzaus mirtį. Trys mokiniai mato Jėzaus dievišką spindėjimą ir girdi pasakojimą apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Tris mokinius gąsdina būsima Mokytojo mirtis, todėl jie linkę likti čia, ant Taboro kalno, kur jie mato Jėzaus dievišką spindėjimą: „Mokytojau, mums čia gera būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“ (Mt 9). Pasistatyti palapines reiškia likti čia ir neiti į Jeruzalę, kur reikės kentėti ir mirti.
Evangelistas, aprašydamas šį įvykį, pastebi, kad iš debesies pasigirdo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ką reiškia „klausyti jo“? Ogi tai, kad šioje žemėje nereikia kurti iliuzijų ir planuoti lengvą, pinigų ir malonumų pilną gyvenimą, bet nuolat dėmėtis, kur Dievas mus kviečia.
Klausyti Jėzaus – tai neklausyti pasaulio ir nesitaikyti prie jo, nedaryti jokių kompromisų su sąžine.
Klausyti Jėzaus – tai neklausyti pasaulio ir nesitaikyti prie jo, nedaryti jokių kompromisų su sąžine. Okupavusi Lietuvą sovietinė valdžia siekė visus padaryti klusniais sraigteliais; norėjo, kad kunigai ir vyskupai taip pat klusniai vykdytų jos potvarkius. O pastarieji prisimindavo, kad „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“. Klusnumas Dievui pareikalavo aukų. Šimtai įkalintų kunigų, vyskupai vienas po kito taip pat represuoti: Vincentas Borisevičius sušaudytas, arkivysk. Mečislovas Reinys, vyskupai Pranciškus Ramanauskas ir Teofilius Matulionis daugeliui metų įkalinti. Klusnumas Dievui palaimintąjį Teofilių septyniolika metų vedė per kalėjimus ir lagerius ir net neleido numirti laisvėje.
Klausyti Jėzaus – tai mąstyti ir rūpintis ne tik savo asmeniniu gėriu, bet pakankamai skirti dėmesio bendram gėriui ir, kai reikia, iškelti jį aukščiau už savo interesus.
Tokie buvo Nepriklausomybės Akto signatarai, pokario partizanai, pogrindžio religinės literatūros spaudos gamintojai ir daugelis kitų. Per visą sovietmetį nebuvo leista atsispausdinti vaikams labai reikalingo „Tikybos pirmamokslio“, tačiau slapta buvo atspausdinta jo kelių milijonų tiražas. Jei nebūtume turėję tokių lietuvių – kunigų ir pasauliečių, turėjusių drąsos dirbti ir rizikuoti, niekuomet nebūtume atkūrę Nepriklausomos Lietuvos valstybės, nebūtume išsaugoję laisvės dvasios ir nesulaukę Kovo 11-osios.
Pasišventimas už bendrą gėrį visuomet reikalaus klusnumo aukos, bet ji įmanoma, kai matomas priekyje einantis ir kelią rodantis Jėzus. Jis pirmas miršta ant kryžiaus ir prisikelia, kad mums būtų suprantama, jog nėra kito kelio į prisikėlimą, kaip tik klusnumo, aukos ir pasišventimo kelias.
Klausyti Dievo – tai turėti drąsos visokios rūšies gundymams sakyti „ne“. „Ne“ -alkoholiui, „ ne“ – materializmui, „ne“ – žmogaus sudaiktinimui, „ne“ – genderizmui, „ne“ – norui gauti, bet ne duoti, „ne“ – bėgimui iš Lietuvos, „ne“ – gyvenimui be santuokos ir vaikų.
Viešpatie, prašome tavo pagalbos, nes be tavęs tokios drąsos nepajėgsime turėti!
Lietuvos Globėja Marija, išmelsk mums klusnumo dovaną. Klusnumo, kuris tave vedė per visą gyvenimą.
