Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo. (MK 16, 15-20)
Kristaus mokinio misija
Evangelijoje tik trumpai paminėta apie Jėzaus žengimą į dangų ir kiek plačiau – Apaštalų darbų knygoje. Prieš atsiskyrimą Jėzus liepė mokiniams nepasišalinti iš Jeruzalės ir laukti Šventosios Dvasios krikšto: „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1, 5). Jėzus paliepė mokiniams eiti į pasaulį, skelbti Evangeliją ir būti jo liudytojais.
Ši Jėzaus misija buvo per daug sunki, kad mokiniai būtų galėję ją tinkamai atlikti, todėl Jėzus pažadėjo pagalbą: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojai <...> lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).
Gyvendami žemėje, neišsiskleidžiame tiek, kaip tai įvyks Dievo meilės artumoje.
Apaštalai ir jų įpėdiniai skelbs, kad Kristus prisikėlė iš numirusių ir įžengė į dangų ir kad žmogaus gyvenimas šioje žemėje nėra paskutinė stotelė: jo laukia Tėvo namai danguje. Žmogaus gyvenimas žemėje yra panašus į embriono gyvenimą. Embrionas jau yra tikras žmogus, bet šio gyvenimo negalima net lyginti su tuo, ką jis pamato ir patiria po gimimo. Panašiai ir mes, gyvendami žemėje, neišsiskleidžiame tiek, kaip tai įvyks Dievo meilės artumoje, kai regėsime Dievą veidas į veidą.
Kokia mūsų gyvenimo žemėje prasmė? Ar tikrai mūsų laukia amžinasis gyvenimas dangaus Tėvo namuose? Tai esminiai mūsų būties klausimai, ir nuo atsakymo į juos priklauso, kokį kelią renkamės, gyvendami šioje žemėje.
Žmonės, mąstantys, kad su mirtimi viskas pasibaigia ir amžinojo gyvenimo nėra, yra lenkiami iš šio gyvenimo paimti viską, ką tik įmanoma. Turtai ir malonumai, valdžia ir garbė tampa labiausiai siektinais dalykais, ir blogiausia, jog dažnai jų siekiama nesiskaitant su jokia morale, vadovaujantis tik džiunglių įstatymais.
Tikėdami į amžinąjį gyvenimą, mes neniekiname šio žemiškojo gyvenimo, bet nesudedame savo vilčių į tai, kas laikina.
Žmonės, turintys amžinybės perspektyvą, mąstantys apie jų laukiantį dangaus Tėvą, yra lenkiami elgtis visiškai kitaip. Tikėdami į amžinąjį gyvenimą, mes neniekiname šio žemiškojo gyvenimo, bet nesudedame savo vilčių į tai, kas laikina.
Mes stovime ant žemės, bet mūsų akys pakeltos į dangų, panašiai kaip anuomet, kai apaštalai, Jėzui žengiant į dangų, dar ilgai negalėjo nuleisti akių, kol jų iš ekstazės nepažadino pasirodę vyrai baltais drabužiais: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?“ (Apd 1, 10).
Jėzaus prisikėlimas ir įžengimas į dangų skatina mus ne stovėti, bet ruoštis gyvenimui, kuris neturės pabaigos, ir liudyti kitiems apie atpirkimą ir mūsų laukiančius Tėvo namus. Jėzus kalbėjo: „Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 3).
Tikėjimas anapusiniu gyvenimu iš esmės keičia žmogaus gyvenimą. Šiemet minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, mes prisimename žmones, atkūrusius ir tebekuriančius Lietuvos valstybę. Jei ne tikėjimas į mirusį ir prisikėlusį Jėzų ir tai, ko jis mokė, mes neturėtume tų tūkstančių pasiaukojusių žmonių, kurie gynė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Neturėtume už Lietuvą žuvusių savanorių, palaimintojo arkivysk. Teofiliaus, partizanų vado Adolfo Ramanausko, neturėtume pogrindžio spaudos darbininkų, kurie per sovietmetį tiesos žodžiu kovojo prieš priespaudą, kurie katekizmais aprūpindavo Lietuvos vaikus. Be tikėjimo būtume neturėję pasaulio teisuolių, kurie, rizikuodami savo gyvybe, gelbėjo žydus ir jų vaikus. Tuo metu, kai neturintieji amžinybės perspektyvos rinkdavosi net kolaboravimo su okupantais kelią, kiti rizikavo laisve, net gyvybe, kad tik Lietuva taptų laisva.
Mūsų tikėjimas į Jėzų ir tikėjimas jo paskelbta Gerąja Naujiena apie amžinąjį gyvenimą remiasi į Kristaus mokinių liudijimą. Šis liudijimas ypač brangus, nes Jėzaus mokiniai už Evangelijos skelbimą prisiėmė kankinystę. Už netikrus dalykus nemirštama.
Kristaus Žengimo į dangų šventėje dėkokime Dievui už gyvybės dovaną ir pašaukimą į amžinąją laimę Viešpaties artumoje. Pasiryžkime būti uoliais į Dangų įžengusio ir mūsų laukiančio Jėzaus liudytojais.