„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Kokia yra brangiausia Evangelijos žinia?

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.
Sigitas Tamkevičius
Sigitas Tamkevičius / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!' Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“.

„Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: 'Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi'. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“.

Jis kalbėjo toliau:

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“

(Iš Evangelijos pagal Luką 15, 1–326)

Grįžimas pas Tėvą

Pati brangiausia Evangelijos žinia: Dievas yra mus mylintis Tėvas; jis myli mus net tuomet, kai mes jo nemylime ir nuo jo bėgame, tikėdamiesi, kad be jo būsime laimingesni. Tačiau kai mes nutariame palikti nuodėmės kelią, jis mus pasitinka kaip pačius brangiausius sūnus ir dukteris.

Kai mes nutariame palikti nuodėmės kelią, jis mus pasitinka kaip pačius brangiausius sūnus ir dukteris.

Šiandien kalbėti apie nuodėmę yra nepopuliaru. Kai žmonių sąmonėje prigęsta Dievo suvokimas, kartu sunyksta ir nuodėmės sąvoka. Dievą pametęs žmogus nori gyventi nevaržomas jokių moralinių normų; jis mano, jog pats gali nuspręsti apie savo elgesio moralumą. Šiuo metu net priminimas, kad vienalyčių asmenų seksualinis gyvenimas yra nuodėmė, jau laikomas neapykantos kalba.

Išėjimo knygoje pasakojama, kaip Mozei užlipus ant Sinajaus kalno susitikti su Dievu apačioje likę žydai pasidirbdino stabą – aukso veršį ir jį garbino kaip dievą, išvedusį juos iš Egipto nelaisvės (plg. Iš 32). Sąmoningai daroma nuodėmė yra stabmeldybė, nes Dievas iškeičiamas į kokį nors kūrinį.

Jėzaus palyginime apie tėvo namus palikusį ir nuodėmės keliuose laimės ieškojusį sūnų akivaizdžiai atskleidžiamas nuodėmės tragizmas.

Jaunėlis panoro gyventi visiškai laisvai; jam atrodė, kad tėvo namuose trūksta laisvės, todėl, pasiėmęs savo palikimą, jis iškeliavo į svetimą kraštą. Palaidai gyvendamas, greitai išeikvojo iš tėvo gautus pinigus ir pradėjęs badauti sutiko ganyti net kiaules. Tačiau pažeminimas ir alkis privertė vyrą susimąstyti, jog neišmintingai pasielgė palikdamas tėvo namus, kuriuose jam nieko netrūko.

Šiame palyginime dažnas žmogus gali matyti savo paties paveikslą. Nuodėmė niekuomet neatneša tikros laimės, o tik jos iliuziją, tačiau reikia laiko, kad žmogus susivoktų klydęs.

Apaštalas Paulius rašo: „Anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo <...>. Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. Todėl ir buvo manęs pagailėta“ (1 Tim 1, 13.15–16). Nuolankus savo klaidų pripažinimas Paulių sugrąžino į Tėvo namus.

Prieš žengdamas į dangų Jėzus paliko Dievo gailestingumo sakramentą. Jis savo mokiniams kalbėjo: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 21.23).

Mums belieka tik šia Dievo gailestingumo dovana tinkamai pasinaudoti, ką mes ir padarome, kai atliekame nuoširdžią išpažintį. Kad mūsų padarytos nuodėmės būtų atleistos, pirmiausia turime susiorientuoti, kur klydome, nesilaikydami Dievo kelio, ir nuolankiai savo kaltes išpažinti.

Nors būtume ir skaudžiausiai klydę, Dievo gailestingumas yra didesnis už mūsų nuodėmes.

Nors būtume ir skaudžiausiai klydę, Dievo gailestingumas yra didesnis už mūsų nuodėmes. Viešojo gyvenimo metu Jėzus nevengė nusidėjėlių bendrystės, o į fariziejų priekaištus, kad jis su nusidėjėliais valgo, atsakė palyginimu apie paklydusią avį. Piemuo palieka devyniasdešimt devynias ir ieško vienos pražuvėlės. Radęs ją su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir parsinešęs į namus dalijasi džiaugsmu su draugais ir kaimynais. „Sakau jums šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (plg. Lk 15, 1–7).

Dievo žodis kviečia pasitikrinti, ar suvokiame nuodėmės blogį ir suklydę skubame pasinaudoti Dievo gailestingumu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs