Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'.
Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!' Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą.
Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą'. Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau.
Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai.
(Iš Evangelijos pagal Matą 20, 1–16)“
Pašauktieji į Kristaus vynuogyną
Jėzus, skelbdamas Dievo karalystės Evangeliją, dažnai vartodavo palyginimus; jie padėdavo žmonėms suprasti jo skelbiamas tiesas. Vienas iš pačių brangiausių Jėzaus palyginimų yra apie žmones, pašauktus į Viešpaties vynuogyną: vieni buvo pašaukti ankstų rytą, kiti vidurdienį, o kai kurie net baigiantis dienai. Šeimininkas visiems buvo pažadėjęs užmokestį po denarą. Anksčiausiai atėjusieji į vynuogyną pasipiktino, kad jie buvo sulyginti su vėliausiai atėjusiais į darbą. Vynuogyno šeimininkas paaiškino: „Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!“ (Mt 20, 14–15).
Baigdamas pasakoti palyginimą, Jėzus pasakė: „Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“ (Mt 20, 16). Iš tikrųjų, ne visi pirmieji bus paskutiniai, o paskutiniai – pirmieji; tai priklausys nuo pačių pašauktųjų atsiliepimo ir ištikimybės sekant paskui Kristų.
Dievo vynuogynas yra jo sukurtas pasaulis. Visi esame gavę gyvybės dovaną, visi esame pašaukti darbuotis ir gauti atlygį – amžinąjį gyvenimą. Nors Dievas visus šaukia pas save, bet ne visi atsiliepia; kai kurie atsiliepia kad ir pavėluotai.
Evangelijoje pasakojama, kaip Jėzus rinkosi savo mokinius: „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo“ (Mt 4, 18–22). Šie pašauktieji ištikimai sekė paskui Jėzų ir po jo įžengimo į dangų būrė tikinčiųjų bendruomenę Bažnyčią ir jai vadovavo.
Evangelijoje randame ir kitokį pavyzdį. Kai Jėzus buvo nukryžiuotas, šalia jo buvo nukryžiuoti du plėšikai. „Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų. Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 39–41).
Jam reikalingi ne vergai, bet laisvi žmonės, apsisprendę eiti jo rodomu keliu.
Dievas neverčia mus tapti jo draugais, bet tik kviečia; jam reikalingi ne vergai, bet laisvi žmonės, apsisprendę eiti jo rodomu keliu. Dauguma mūsų buvome pašaukti į Dievo vynuogyną Krikšto dieną. Tolesniame mūsų gyvenime buvo visko: šviesių akimirkų, kai nuoširdžiai bendravome su Dievu, ir tamsių momentų, kai nusidėdavome ir Dievą beveik pamiršdavome. Kai kurie pakrikštytieji, deja, neišsaugo ištikimybės Dievui ir tampa net ateistais. Jėzaus žodžiais tariant, šie pirmieji tampa paskutiniais.
Tačiau daug gerų Jėzaus sekėjų į Dievo vynuogyną atėjo pavėluotai. Galbūt jie augo nereligingoje šeimoje ir jų jaunystės metais niekas nepasirūpino jų dvasiniu gyvenimu. Bet vėliau jie sutiko gerų krikščionių, kurių pavyzdys bei geras žodis parodė jiems Jėzų, ir jie pradėjo juo sekti. Tokių žmonių turime net kanonizuotų šventųjų tarpe. Šv. Monikai reikėjo ilgai melstis, kol sūnus Augustinas tapo ištikimu Jėzaus sekėju, Bažnyčios ganytoju ir šventuoju.
Dievo žodis šį sekmadienį kviečia pasitikrinti, kokie mes esame Kristaus vynuogyno darbininkai. Ar atsilaikome sekuliaraus pasaulio įtakai vertinti ne tikėjimą, bet gerą medžiaginį gyvenimą bei pramogas?
Dėkokime Dievui, jei galime atsakyti: taip, atsilaikome ir Dievą mylime labiau už viską.
