Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.
Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis. T
uo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo.
Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'.
Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“
(Iš Evangelijos pagal Luką 15, 1-3. 11-32)
Šitas priima nusidėjėlius
Jėzui skelbiant Evangeliją aplink jį būrėsi ne visuomenės elitas – fariziejai ir Rašto aiškintojai, bet paprasti žmonės, tarp jų ir nusidėjėliai. Pastarieji jautė fariziejų panieką, todėl glaudėsi prie to, kuris jų ne tik neatstūmė, bet ir juos mylėjo. Jie, paprasti žmonės, pirmieji išgirdo Jėzaus kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28).
Šitoks Galilėjos Mokytojo elgesys glumino fariziejus, todėl jie priekaištavo, kad Jėzus elgiasi netinkamai: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ (Mt 9, 11). Teisuoliais save laikiusiems fariziejams Jėzus pasakė palyginimą apie du sūnus: paklydėlį, iššvaisčiusį savo palikimą, ir sąžiningą, bet negailestingą vyresnįjį brolį. Tėvas buvo nelaimingas, kai jaunėlis, pasiėmęs savo dalį, paliko namus, bet kai pamatė jį grįžtantį, išbėgo pasitikti ir iškėlė vaišes.
Šiuo palyginimu Jėzus nupiešė dangaus Tėvo paveikslą.
Šiuo palyginimu Jėzus nupiešė dangaus Tėvo paveikslą, kurio esminis bruožas yra gailestingumas. Žmogus gali būti išvaikščiojęs visus klystkelius ir žemiausiai puolęs, bet jei sugrįžta pas Dievą, jis su meile apkabinamas.
Jėzus įvairiomis progomis dažnai kalbėjo apie Dievo gailestingumą. Kartą pasakė palyginimą apie paklydėlę avį, kurios piemuo ilgai ieškojo, kol surado, ir parsinešė ant savo pečių. Dėl to Jėzų vadiname Geruoju Ganytoju, kuris už savo avis guldo gyvybę.
Gavėnia yra skirta apmąstyti, kokią kainą sumokėjo Gerasis Ganytojas, kad mus išgelbėtų nuo amžinosios mirties. Apmąstydami Kristaus kančią ir mirtį, mes šloviname Dievo gailestingumą.
Dievo gailestingumas yra labai konkretus. Prieš žengdamas į dangų Jėzus suteikė apaštalams galią atleisti nuodėmes: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, jos bus atleistos.“ Šiais žodžiais Jėzus įsteigė Sutaikinimo sakramentą, kurį priimdami gauname nuodėmių atleidimą. Tai Dievo meilės bei gailestingumo stebuklas, sunaikinantis visas mūsų kaltes.
Eidami išpažinties prisiminkime paklydėlį sūnų, su kokia nuotaika jis grįžo pas tėvą.
Kad vertai pasinaudotume Sutaikinimo sakramentu, eidami išpažinties prisiminkime paklydėlį sūnų, su kokia nuotaika jis grįžo pas tėvą. Nusižeminęs pripažįsta savo kaltę: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi“ (Lk 15, 21), ir prašo pasigailėti. Ir mes artinkimės prie Dievo gailestingumo šaltinio su panašia nuotaika – nuolankūs ir atviri, su dideliu troškimu, kad Dievo gailestingumas sudegintų mūsų skolų raštą.
Jėzaus palyginime yra kitas sūnus, kuris nepabėgo iš tėvo namų, bet ištikimai tarnavo. Tėvas galėjo džiaugtis sūnaus ištikimybe, bet jį liūdino, kai jis matė jo kietaširdiškumą.
Šiuo pavyzdžiu Jėzus perspėjo klausytojus saugotis demonstruoti savo teisumą, saugotis puikybės, kuri gali viską sugadinti. Labai lengva tapti kitus smerkiančiu fariziejumi.
Gavėnios metas kviečia mus į atgailą. Maldoje prašykime sau ir kitiems nuolankumo ir pasitikėjimo gailestingąja Dievo meile.
