Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. „Šitas yra mano mylimasis sūnus“

Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi. (Lk 3, 15–16. 21–22)

„Šitas yra mano mylimasis sūnus“

Dievo žodis mus perkelia nuo Betliejaus, kur pagerbėme gimusį dieviškąjį Kūdikį, prie Jordano, kur Jonas Krikštytojas ruošė žmones Mesijo atėjimui: kvietė atgailauti už nuodėmes, atgailaujančius krikštijo ir atėjusį Mesiją parodė.

Prie Jordano atėjęs Jėzus paprašė, kad Jonas jį pakrikštytų. Šventosios Dvasios apšviestas Jonas atpažino Jėzų kaip Mesiją, neturintį jokios nuodėmės, ir todėl nenorėjo jo krikštyti. Tačiau Jėzus primygtinai prašė tai padaryti: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15). Apie kokį teisumą Jėzus kalba?

Jėzus paprašė krikšto ne dėl to, kad būtų turėjęs nuodėmių; prie Jordano jis atsinešė mūsų, žmonių, nuodėmes, kurias sunaikinti galėjo tik jo mirtis ant kryžiaus. Jėzaus krikštas – tai tik pradžia, tik pirmas jo žingsnis į Golgotą, kur prie kryžiaus medžio jis prismeigs mūsų nuodėmių raštą (plg. Kol 2, 14).

Jonas Krikštytojas parodė žmonėms Mesiją – „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ Štai Dievo Avinėlis, dangaus Tėvo siųstas į misiją išgelbėti žmonių iš amžinosios mirties.

Dangaus Tėvas išreiškė pasigerėjimą šios misijos vykdytoju. Po Jėzaus krikšto ant jo matomu būdu, tarsi balandis, nusileido Šventoji Dvasia, o balsas iš dangaus kalbėjo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 22).

Po krikšto Jėzus dar pasitrauks į dykumą ir tenai keturiasdešimt dienų ir naktų praleis su dangiškuoju Tėvu. Pasninkaudamas ir melsdamasis jis ruošis pakeisti pasaulį, kad jame vietoj neapykantos viešpatautų meilė, vietoj nesąžiningumo – teisingumas, vietoj melo – tiesa, vietoj mirties – amžinojo gyvenimo viltis.

Jėzaus Krikšto šventėje dėkojame Dievui už mūsų krikštą. Per krikštą dėl Jėzaus mirties nuopelnų sunaikinama gimtoji nuodėmė, ir jei krikštijamės būdami suaugę, atleidžiamos ir mūsų padarytos nuodėmės.

Jėzaus Krikšto šventėje dėkojame Dievui už mūsų krikštą.

Per krikštą mes tampame Dievo vaikai. Apaštalas Jonas savo laiške pirmiesiems krikščionims tiesiog džiūgauja: „Mylimieji! Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 2, 29). Per krikštą mes gauname misiją eiti per gyvenimą ne kaip tie, kurie Jėzaus nepažįsta, bet kaip Jėzaus mokiniai.

Per Krikštą atkuriamas nuodėmės nutrauktas mūsų ryšys su Dievu, ir mūsų siela suspindi dievišku grožiu. Tas sielos grožis yra žmogaus šventumo grožis. Krikštas įpareigoja mus siekti šventumo. Jo turi siekti ne tik kunigai ir vienuoliai, bet ir kiekvienas pakrikštytasis. Tai kiekvieno mūsų uždavinys šioje žemėje.

Popiežius Pranciškus šia tema taip kalba: „Esate susituokę? Būkite šventi mylėdami ir rūpindamiesi savo vyru ar žmona taip, kaip Kristus myli savo Bažnyčią. Esi darbuotojas? Būk šventas sąžiningai ir kompetentingai atlikdamas savo darbą brolių labui. Esi tėvas ar motina, senelis ar senelė? Būkite šventi kantriai mokydami savo vaikus sekti Jėzumi. Turi valdžią? Būk šventas, siekdamas bendro gėrio ir išsižadėdamas asmeninių interesų.“

Jėzus, žinodamas mūsų silpnumą, paliko mūsų šventėjimui dvi svarbias priemones: Sutaikinimo sakramentą ir Eucharistiją.

Sutaikinimo sakramentas atkuria nuodėmės suniokotą sielos grožį, o Eucharistija padeda tvirtai stovėti Jėzaus pusėje.

Per krikštą esame pašaukti būti Jėzaus liudytojais šių dienų pasaulyje. Būti Jėzaus liudytoju – tai ne tiek kalbėti apie Dievą, bet ypač rodyti Jėzaus dar nepažinusiems žmonėms, kokiais turtais esame apdovanoti ir į kokias aukštumas pašaukti.

Vieni pakrikštytieji šiam liudijimui visiškai pasišvenčia – tai kunigai ir Dievui pašvęstieji asmenys. Kiti gyvena paprastą, bet drauge nepaprastą gyvenimą, nes bando gyventi taip, kaip mokė Jėzus.

Liudyti Jėzų – tai gyventi Kristaus kalno pamokslo šviesoje, ypač praktikuojant meilę bei gailestingumą. Kristaus mokinys negali būti užsidaręs savo pasaulyje ir tik savo išganymu besirūpinantis egoistas; jis privalo matyti kitus žmones ir, kiek pajėgia, padėti jiems dvasiniuose ir medžiaginiuose reikaluose.

Kristaus mokinys negali būti užsidaręs savo pasaulyje ir tik savo išganymu besirūpinantis egoistas.

Kad neišsigąstume mums skirtos misijos, Bažnyčia mums kaip pavyzdžius rodo šventuosius, gyvenusius skirtingose epochose ir herojiškai liudijusius Jėzų; kai kurie iš jų net iki kankinystės, kaip antai, Jėzaus mokiniai ar mūsų tautiečiai palaimintasis Teofilius, Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė ir daugelis kitų.

Dar būdamas gyvas, viename laiške apaštalas Paulius rašė: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? <...> Visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, <...> nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 35–39).