Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.
(Iš Evangelijos pagal Luką 3, 15-16. 21-22)
Dovana ir misija
Švęsdami Trijų Karalių šventę užbaigiame Jėzaus Gimimo minėjimą ir nuo Jėzaus Krikšto sekmadienio pradedame eilinį bažnytinių metų laikotarpį, kurio metu gilinsimės į Jėzaus skelbtąją Evangeliją ir viešąją jo veiklą.
Jonas Krikštytojas prie Jordano skelbė atsivertimo krikštą žmonėms, laukiantiems ateisiančio Mesijo. Jėzus atėjo prie Jordano ir paprašė, kad Jonas jį pakrikštytų. Šis bandė atkalbinėti, bet Jėzus tiesiog privertė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15).
Nuo dabar Jėzus pradės savo viešąją veiklą – gydys ligonius, išvarinės demonus ir skelbs prisiartinusią Dievo karalystę. Nors šie įvykiai yra labai tolimi, bet jie artimi savo aktualumu.
Jėzaus krikštas – tai momentas, nuo kurio jis pradėjo savo misiją; apie ją Lukas Apaštalų darbų knygoje rašo: „Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo“ (Apd 10, 38).
Jėzaus atėjo prie Jordano ir paprašė Jono krikšto, apsisprendęs mirti už žmonių nuodėmes. Nuodėmė – tai neklusnumas Dievui, kurį Jėzus atitaisys savo nuolankiu klusnumu iki mirties ant kryžiaus. Jėzaus krikštas mums primins, kad norėdami sugrįžti į dangaus Tėvo glėbį, turime nugalėti savo egoizmą bei puikybę ir rinktis klusnumo kelią.
Minėdami Jėzaus krikštą, dėkojame Dievui, kad per krikštą tapome mylimais jo vaikais.
Jėzaus krikštas kalba apie du svarbius dalykus. Pirmiausia – kad esame gavę Krikšto dovaną ir kad mums tinka Jėzui skirti dangaus Tėvo žodžiai: „Tu mano mylimasis Sūnus“ (Mk 1, 11). Minėdami Jėzaus krikštą, dėkojame Dievui, kad per krikštą tapome mylimais jo vaikais. Mūsų krikštas – tai džiaugsmu trykštantis tikėjimo slėpinys.
Jėzaus krikštas taip pat primena, kad krikštas nėra tik dovana, bet ir prisiimta misija – liudyti žmonėms, kad esame laimingi, keliaudami drauge su Viešpačiu, ir kad ši kelionė nenutruks su mūsų mirtimi.
Krikštas įpareigoja gautąja Dievo dovana dalytis su kitais. Tie kiti gali būti mūsų draugai, kaimynai, bendradarbiai, net visiškai tolimi žmonės, kurių tikėjimas paviršutiniškas arba kurio jie visiškai neturi.
Mintis, jog šalia mūsų randasi daugybė Dievo nepažįstančių žmonių, paskendusių materializme ir malonumų ieškojime, turėtų mums neduoti ramybės.
Per krikštą tapome Dievo bendradarbiais pasaulio gelbėjimo misijoje. Kaip ir ką daryti, visada turi padiktuoti konkrečios gyvenimo aplinkybės. Krikštas įpareigoja mus skaityti laiko ženklus, matyti visuomenės bėdas bei žaizdas ir bandyti jas gydyti.
Sausio pirmomis dienomis kasmet prisimename devyniasdešimt pirmųjų metų tragiškuosius įvykius. Krikštu paženklintieji žmonės sausio 13-ąją, rizikuodami savo gyvybe, gynė tautos laisvę. Jų malda prie Aukščiausios Tarybos rūmų buvo galingesnė už priešo tankų baimę.
Šiuo metu mus ne tiek gąsdina svetima kariuomenė, kiek mirties kultūra, paliekanti žmones be tikėjimo su visiškai sujaukta morale. Kai kurie žmonės jau nebežino, nei kas yra šeima, nei kas yra jie patys. Tai labai pavojinga padėtis, nes visuomenė, palikta be aiškios moralės, atsiduria aklavietėje ir lengvai gali būti pavergta.
Visuomenė, palikta be aiškios moralės, atsiduria aklavietėje ir lengvai gali būti pavergta.
Krikštas įpareigoja mus visus įvykius vertinti Evangelijos šviesoje ir skirti, kur yra Dievo Dvasios veikimas, o kur netikrų pranašų rodomi klystkeliai.
Krikštas turi įkvėpti ryžto drąsiai liudyti Kristų, Evangelijos grožį ir iš krikščioniško gyvenimo gelmių kylantį džiaugsmą. Tokiu būdu krikščioniškasis tikėjimas tampa nebe našta, bet per gyvenimą mus nešančiais sparnais.
