Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: 'Bičiuli, pasislink aukščiau!' Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.
Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta.Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“. ( Lk 14, 1. 7–14)
Kartą Jėzui mokant žmones kažkas iš minios paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ (Lk 13, 23). Jėzus nenurodė, kiek bus išgelbėtų, tik pasakė: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!“
Koks kitas klausimas galėtų būtų svarbesnis už klausimą: „Ar būsiu išgelbėtas?“
Tiek klausimas, tiek Jėzaus atsakymas yra labai svarbūs. Koks kitas klausimas galėtų būtų svarbesnis už klausimą: „Ar būsiu išgelbėtas? Ar Viešpats apdovanos mane laimingu gyvenimu savo artumoje?“
Visi kiti klausimai – kiek ilgai gyvensiu, kokia bus mano sveikata, kiek turėsiu žemės gėrybių – yra antraeilės svarbos. Kaipgi šioje vietoje neprisiminus kita proga pasakytų Jėzaus žodžių: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26).
Tačiau mūsų prigimtis purtosi bet kokių suvaržymų: jai reikia plataus kelio ir plačiai atvertų vartų. Šiandien daugelis bet kokius suvaržymus priima kaip viduramžių reliktą. Daug kam labai patinka liberalios nuostatos, kad viskas yra moralu ir gera, kas neuždrausta įstatymu. O žmonių sukurtus įstatymus dažnai nesunku apeiti ir jų nesilaikyti. Argi nematome, kaip net dideli sukčiai išvengia pelnytos bausmės?
Mes tikriausiai būtume labai laimingi, jei gyvendami žemėje galėtume eiti plačiu keliu ir be pastangų užsitikrintume amžinąjį gyvenimą. Tačiau iš praktikos žinome, kad pigiai galime nupirkti tik prastą prekę.
Ką Jėzus turėjo mintyje, kalbėdamas apie siaurus vartus? Kartą kalbėdamas savo mokiniams pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras “ (Mt 16, 24–25).
Mūsų puikybė visuomet nori mus pastatyti į pirmą vietą; mūsų savanaudiškumas siekia, kad niekada ir nieko nestokotume.
Jėzus siekiantiems gauti atlygį danguje kalba apie du dalykus – išsižadėjimą ir kryžių. Išsižadėti savęs reiškia išsižadėti savo savimeilės, savanaudiškumo ir egoizmo. Mūsų puikybė visuomet nori mus pastatyti į pirmą vietą; mūsų savanaudiškumas siekia, kad niekada ir nieko nestokotume; mūsų perdėta savimeilė trokšta, kad pelnytai ar nepelnytai būtume vertinami ir giriami. Išsižadėti perdėtos savimeilės ir egoizmo yra gana sunku, tai galėtų paliudyti kiekvienas žmogus, bandęs nors šiek tiek save tobulinti. Tai iš tiesų ankšti vartai.
Mūsų prigimtis bijo bet kokio kryžiaus, kuris ligos, nesėkmės, artimųjų netekties ar kitokiu pavidalu mus prislegia. Mokiniai draudė Jėzui net kalbėti apie būsimą savo kančią Jeruzalėje. Jų supratimu, Mesijui tokie dalykai negali nutikti. Tačiau Jėzus šitaip kalbantį Petrą pavadino net šėtonu. Siauri vartai – tai drąsa prisiimti bet kokį kryžių, kuris mus pasitinka, ir jį nešti tiek, kiek Apvaizda leidžia tai daryti.
Dievo žodis, davęs jėgų kankiniams pakelti didžiausius išbandymus, mus drąsina nebijoti siaurų vartų ir į gyvenimą vedančio kelio.
Rugsėjo 11d. Karagandoje palaimintuoju bus paskelbtas kunigas Vladislovas Bukovinskis. Tuojau po karo 1945 m. NKVD jį suėmė ir Stalino trojka jam paskyrė 10 metų lagerio. Anuomet tokią bausmę kunigams skirdavo nepadarius jokio nusikaltimo; dėl paties kunigo statuso jie tapdavo „liaudies priešais“, kuriuos reikia izoliuoti nuo visuomenės. Tiek lageryje, tiek bausmei pasibaigus kun. Vladislovas uoliai patarnavo lenkų, vokiečių, lietuvių ir kitų tautybių tremtiniams. Už sielovadinę veiklą 1958-aisiais vėl buvo nuteistas trejiems nelaisvės metams. Ilgus metus nešęs sunkų nelaisvės kryžių savo prisiminimuose būsimas palaimintasis su krikščioniška meile kalba net apie savo budelius ir suranda juos pateisinančių žodžių.
Dievo žodis, davęs jėgų kankiniams pakelti didžiausius išbandymus, mus drąsina nebijoti siaurų vartų ir į gyvenimą vedančio kelio. Tik tame kelyje reikia remtis ne į save, bet į mus globojančią Dievo Apvaizdą.
