„Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?
Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.
O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“. (Mt 6,24-34)
Dievas mano uola – aš nedrebėsiu
Pranašas Izaijas, matydamas savo tautiečių moralinį nuosmukį ir jų neviltį, drąsino juos ir ragino pasitikėti Dievu: „Zionas sako: „Paliko mane Viešpats, užmiršo mane Dievas. Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu“ (Iz 49,14–15).
Ši Šventojo Rašto vieta labai aktuali mums, sunkiai einantiems laisvės keliu. Mes esame labai jau panašūs į tuos aštuntojo amžiaus prieš Kristų Judo karalystės žmones. Žiniasklaida kasdien mums pasakoja apie nusikaltimus ir žmonių nusivylimą. Daugeliui ima atrodyti, tarsi būtume Dievo užmiršti. Tačiau kokia paguoda išgirsti, kad Dievas lydi mūsų žingsnius. „Net jeigu ji (motina) užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu!“
Dievo žodis ragina net sunkiausiose aplinkybėse visiškai pasitikėti Dievu.
Panašią žinią siunčia Jėzus savo Kalno pamoksle. Šį sekmadienį klausomės Kalno pamokslo tęsinio, kuriame Jėzus kviečia nebūti bailiai susirūpinusiems rytdiena ir visiškai pasitikėti Dievo Apvaizdos globa.
Kai skaitau ar klausausi šio Evangelijos pasakojimo apie tai, kad nereikia per daug rūpintis rytdiena, visuomet prisimenu mėnesius, praleistus KGB kalėjimo kameroje. Tai buvo 1983 m. vasara. Gyvenau mažoje kalėjimo kameroje, kuri turėjo langą su keturiomis grotomis, metalines duris su atidaromu langeliu, vadinamu „kormuška“, per kurią paduodavo duonos ar samtį košės, ir tris metalines lovas. Išgyvenau tam tikrą bejėgiškumą ir rūpestį dėl rytdienos. Kirbėjo nerimas, kiek būsimas teismas atseikės: penkis, aštuonis, o gal ir dešimt metų? Ateitis buvo paskendusi tarsi migloje.
Jėzaus žodžiai buvo tarsi dangaus šviesa, nušvitusi niūrioje kalėjimo kameroje.
Kartą apniktas slogių minčių skaičiau kaip tik tą Naujojo Testamento vietą, kur Jėzus kalbėjo, jog nereikia per daug rūpintis rytdiena. Jei dangiškasis Tėvas pamaitina padangių sparnuočius, papuošia lauko lelijas gražiau už Saliamoną jo didybėje, tai kaip jis nepasirūpins juo pasitikinčiais žmonėmis? Šie Jėzaus žodžiai buvo tarsi dangaus šviesa, nušvitusi niūrioje kalėjimo kameroje. Atsirado kažkoks gilus suvokimas: esu ne tik KGB rankose, bet, pirmiausia, Dievo rankose. Sovietinis teismas paskirs bausmę, bet nelaisvės keliais vedžios dangaus Tėvo ranka. Ir atsirado širdyje didelė ramybė, kuri lydėjo kalėjimo kameroje, vėliau Uralo bei Mordovijos lageriuose ir Sibiro tremtyje.
Dievo žodis gali išsklaidyti visas sutemas ir silpną žmogų padaryti ištvermingu kryžiaus nešėju. Dievo žodis švietė arkivyskupui Teofiliui Matulioniui, kai jis, apkaltintas kontrrevoliucijos ruošimu ir tariamu šnipinėjimu, buvo dešimčiai metų išsiųstas į Solovkų salas. Jokia žemiška jėga negali duoti to, ką Dievo žodis duoda reikiamu metu.
Jokia žemiška jėga negali duoti to, ką Dievo žodis duoda reikiamu metu.
Klausantis Jėzaus žodžių, jog nereikia per daug rūpintis, ką rytoj valgysime ir kuo apsirengsime, nes viskuo pasirūpins dangiškasis Tėvas, gali kilti mintis, kad tai yra visiškai netikroviškas raginimas. Daugelis žmonių elgiasi visiškai kitaip – savo saugumą patiki pinigams arba tam tikros galios turintiems žmonėms. Jie mano, kad saugūs bus tik tuomet, kai turės arba daug pinigų, arba galingų užtarėjų. Jie pasitiki ne Dievu, bet Mamona, kurios dėka jie tariasi būsią laisvi ir laimingi.
Jėzus ragina pasitikėti ne šio pasaulio galingaisiais, bet dangiškuoju Tėvu ir į Jo rankas sudėti savo gyvenimą, planus, rūpesčius ir laisvę. Šitos minties vedamas šv. Ignacas Lojola sukūrė maldą: „Priimk, Viešpatie, visą mano laisvę, imk atmintį, protą ir valią. Juk visa, ką turiu, esu iš Tavęs gavęs...Tik duok man savo meilę ir malonę ir būsiu tikrai turtingas ir nieko daugiau nebetrokšiu“.
Pasitikėjimas Dievo Apvaizda, anaiptol, neskatina tinginiauti ir kliautis, kad valdžia aprūpins darbu, atlyginimu ir pašalpomis. Šitaip elgdamiesi gundytume Dievą. Mes turime ne laukti dovanų, bet sąžiningu darbu kurti savo ir laisvos Lietuvos gyvenimą. Mes turime rūpintis, kad būtų gera ne tik mums, bet ir šalia mūsų gyvenantiems žmonėms. Tačiau šitas rūpestis privalo būti be baimės ir pilnas pasitikėjimo Dievo Apvaizdos vedimu.
Nuolatinis nerimas atima džiaugsmą, o be jo nėra ir tikro gyvenimo.
Todėl perdėtai nesigąsdinkime dėl ateities, kad mus gali ištikti kokia nors nelaimė arba didysis kaimynas ims ir okupuos mūsų Tėvynę. Nuolatinis nerimas atima džiaugsmą, o be jo nėra ir tikro gyvenimo. Dažnai kalbėkime su psalmininku: „Tik Dievas yra mano uola ir mano išganymas – mano užuovėja; niekad nedrebėsiu. Pasitikėk juo visados, o manoji tauta!“ (Ps 62, 7.9)