Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje. Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“.
„Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.
Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.
„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą“.
„Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja“.
„Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“. (Mt 5, 17 - 37)
Laisvė ir Dievo Įstatymas
Laisvė, nors atveria kelią blogiui įžengti į šį pasaulį, vis tiek yra didelė Dievo dovana, kurios netekęs žmogus kamuojasi ir jaučiasi nelaimingas.
Pradžios knygoje skaitome: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį“ (Pr 1, 27). Žmogus sukurtas protingas, laisvas ir gebantis mylėti. Laisvė sudaro galimybę žmogui klausyti Dievo ir viešpatauti kūrinijai arba neklausyti jo ir tapti blogio vergu. Tačiau be laisvės protingas žmogus būtų labai nelaimingas. Todėl laisvė, nors atveria kelią blogiui įžengti į šį pasaulį, vis tiek yra didelė Dievo dovana, kurios netekęs žmogus kamuojasi ir jaučiasi nelaimingas.
Būdamas Uralo lageryje, kartą klausiausi kalinių pokalbio. Į vieno jų klausimą kitiems, ar jie eitų, jei jiems būtų suteikta laisvė, bet į namus reikėtų pareiti pėsčiomis, visi atsakė: taip. Iki namų buvo 3000 km. Tokia yra laisvė, už kurią žmogus yra pasiruošęs mokėti didelę kainą.
Dievas, išvedęs tautą iš Egipto nelaisvės, tuojau davė Įstatymą, nes laisvės kelias be Įstatymo gali tapti keliu ne į laimę, bet į prakeikimą. Dievo Įstatymas nubrėžia ribą, ir laisvas žmogus žino, iki kol jis gali eiti ir kada turi sustoti, kad nepažeistų Dievo ir kitų žmonių teisių.
Siracido knygoje skaitome: „Prieš kiekvieną žmogų yra gyvenimas ir mirtis, ką žmogus pasirenka, tai bus jam duota“ (Sir 15, 17). Tokia yra laisvė. Galima pasirinkti ne tik gyvenimą, bet ir mirtį. Alkoholis, narkotikai, prostitucija, prekyba žmonėmis ir daugelis kitų nusikaltimų daugelį laisvų žmonių veda mirties keliu.
Todėl Jėzus kalba: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“ (Mt 5, 17–18).
Dievo Įstatymas yra įspaustas į žmogaus prigimtį, ir jei nuodėmė nėra aptemdžiusi proto, jis lengvai suvokia, kad negalima kitam daryti bloga, kad reikia saugoti gyvybę, branginti šeimą ir laikytis prigimtinės tvarkos.
Per mūsų sąžinę pats Dievas kalba.
Per mūsų sąžinę pats Dievas kalba. Gali niekas nežinoti mūsų padaryto blogo darbo, bet sąžinė dieną naktį primins, kai buvome neteisūs, kad privalome atsiprašyti ir blogį ištaisyti. Jei šio balso žmogus negirdi, tuomet akivaizdu, kad jis jau eina mirties keliu.
Jėzus, pasakęs, jog atėjo įvykdyti Dievo duotą Įstatymą, išvardijo ir papildė kelis svarbius įstatymus: „Nežudyk!“, „Nesvetimauk!“, „Nelaužyk priesaikos!“
„Nežudyk!“ Jėzus paaiškino, kad nevalia ne tik fiziškai, bet ir moraliai žudyti. Žmogaus niekinimas, apkalbos, šmeižtai, įtarinėjimai, nesusitaikymas, pikti komentarai internete – tai žudymo priemonės, kurių daugelis nevengia ir kurios žmonių gyvenimą apkartina bei sutrumpina.
„Nesvetimauk!“ Jėzus aiškino, kad nuodėmė yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis svetimavimas bei neskaistumas. Neskaisčios mintys, žvilgsniai, pornografija, nešvankios kalbos, savo ir kito kūno negerbimas – visa tai blogis, jei yra sąmoningai ir laisvai pasirenkamas.
Pikti komentarai internete – tai žudymo priemonės, kurių daugelis nevengia.
„Nelaužyk priesaikos!“ Jėzus kviečia ne tik nelaužyti priesaikos, bet visuomet būti tiesiakalbiais. Jėzus ragina gyventi be melo, be veidmainystės ir be pusinės tiesos.
Jei žmonės gerai įsiklausytų į Jėzaus žodžius ir bandytų pagal juos gyventi, gyvenimas neatpažįstamai pasikeistų. Kaip būtų gera gyventi su tokiais žmonėmis, kurie tau gera linkėtų ir kuriais visuomet būtų galima pasitikėti. Išsipildytų Šventojo Rašto žodžiai: „Laimingi, kurie pagal Dievo įsakymus eina!“ (Ps 118,1).
Štai ko reikia dabartinei Lietuvai! Mums visiems. Kai Kėdainiuose buvo nužudytas ketverių metų vaikelis, visi šaukė, kad reikia griežtesnių įstatymų, kai kas net reikalavo: tokius tėvus reikia šaudyti! Ko nebuvo prikalbėta. O iš tikrųjų reikia tik vieno: kad žmogus laikytųsi jo širdyje įspausto Dievo Įstatymo. Kai jis užmirštamas, tuomet patys geriausi žmogaus sukurti įstatymai sunkiai pagelbės.
Mes, tikintieji, priėmę Evangelijos žinią, pirmieji esame pašaukti rinktis Viešpaties kelią, nes „iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“ (Lk 12, 48).
Laisvės kelias nelengvas, todėl kiekvieną dieną pradėkime su psalmininko malda: „Mokyk mane, Viešpatie, savo įstatų kelio, ir jo laikysiuosi ir dieną, ir naktį“ (Ps 119, 33).
