Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.
Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių.
Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje'. Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus'.
Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'. Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų'“. (Lk 16, 19–31)
Dėmesys silpniausiems
Evangelija pasakoja apie turtuolį ir Lozorių. Turtuolis turėjo galimybę rinktis tikėjimą į Dievą, gailestingumą silpnam žmogui arba beširdiškumą, atmetantį Dievo įsakymą mylėti artimą. Meilė turtams paskatino turtuolį būti beširdį. Lozorius neturėjo galimybės rinktis, nes šiame žemiškajame gyvenime patyrė tik smūgių: neturtą, ligas ir žmonių beširdiškumą. Vienintelis turtas, kurį jis išlaikė iki mirties, buvo tikėjimas į Dievą ir šis tikėjimas išgelbėjo jį.
Jėzaus palyginimas apie turtuolį ir Lozorių yra tikslus mūsų laikų paveikslas.
Jėzaus palyginimas apie turtuolį ir Lozorių yra tikslus mūsų laikų paveikslas, kurį meistriškai nupiešė popiežius Pranciškus enciklikoje „Evangelii gaudium“. Popiežius rašo: „Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu (t. y. garbinimu) ir ekonomikos, stokojančios žmogiškojo veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. <...> Mažumos pajamoms smarkiai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. <...> Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo taisykles ir įstatymus. <...> Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai aplinka, lieka neapsaugota nuo sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle“ (EG 55–56).
Popiežius Pranciškus aiškina, kodėl gobšuoliai atmeta etiką ir Dievą. Etika „išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu bei jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti“ (EG 57).
Jėzus visada buvo silpnųjų pusėje. Tiek savo kalbomis, tiek savo elgesiu jis aiškiai rodė, kad labiausiai jam rūpi žmonės, nustumti į gyvenimo pakraščius. Todėl Bažnyčia visada privalo stovėti vargšų pusėje ir, jeigu šito nedarytų, prasilenktų su savo misija. Todėl nesistebėkime, kad popiežius Pranciškus nepraleidžia progos užstoti tų, kurie patys nepajėgia apsiginti.
Jėzaus palyginimas apie turtuolį ir Lozorių primena ir mūsų visuomenėje egzistuojančias laukinio kapitalizmo grimasas. Žmonės, matydami vis labiau augančią nelygybę, matydami nesąžiningą turtėjimą ir korupciją, vis labiau nusivilia Dievo padovanota laisve.
Apaštalas nurodo, kas svarbiausia, ko negalima pamesti iš akių net pačiose sunkiausiose situacijose, – tai teisumo, tikėjimo ir meilės.
Ką daryti šioje situacijoje? Kaip elgtis tikinčiajam žmogui? Apaštalas Paulius rašo: „Tu, Dievo žmogau, <...> vyk teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą. Kovok šauniąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas“ (1 Tim 6, 11–12).
Apaštalas nurodo, kas svarbiausia, ko negalima pamesti iš akių net pačiose sunkiausiose situacijose, – tai teisumo, tikėjimo ir meilės.
Meilė silpniems žmonėms mus kviečia dalintis su kitais savo turimomis gėrybėmis. Dėl to popiežius Pranciškus kalba: „Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti! Popiežius myli visus, turtingus ir vargšus, bet jam tenka pareiga Kristaus vardu priminti, kad turtingieji turi padėti vargšams, juos gerbti ir skatinti. Raginu praktikuoti nešališką solidarumą bei ekonomiką ir finansus žmogaus labui labiau atgręžti į etiką“ (EG 58).
Krikščioniška meilė skatina mus ne tik dalintis su stokojančiais, bet ir dalyvauti politiniame šalies gyvenime, kad jis keistųsi į gera. Šiuo metu yra didelė pagunda mąstyti, kad vienas žmogus nepakeis ydingos politinės sistemos, kurios krumpliaračiai traiško silpnuosius. Toks ydingas mąstymas padeda vešėti nevilčiai ir pykčiui.
Krikščioniška meilė skatina mus ne tik dalintis su stokojančiais, bet ir dalyvauti politiniame šalies gyvenime, kad jis keistųsi į gera.
Demokratinė sistema mums suteikia galimybę dalyvauti politiniuose sprendimuose ir daryti rimtą įtaką. Jeigu dauguma Lietuvos tikinčiųjų, dalyvaujančių Seimo ar savivaldybių rinkimuose, sąžiningai atliktų savo pareigą ir rinktų teisingumą, šeimą bei gyvybę ginančius žmones, jei rinkimų metu gerus kandidatus reitinguotų, Lietuvos politinė padangė tikrai taptų šviesesnė.
