„Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“
Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“ Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: 'Mano šeimininkas neskuba grįžti' ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas.
Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“. Lk 12, (32–34). 35–40. (41–48)
Raginimas budėti ir laukti
„Tebūna jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, laukiančius savo šeimininko <...>. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Lk 12, 35–40), – tokiais ir panašiais žodžiais Jėzus dažnai ragino žmones budėti.
Paskutinis Jėzaus raginimas budėti nuskambėjo Getsemanės sode. Jėzaus priešai budėjo, ruošdamiesi suimti Galilėjos Mokytoją, o mokiniai miegojo. Tąkart Jėzus mokiniams pasakė: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mk 14, 30).
Krikščionis yra tas, kuris budi ir ryžtingai siekia tikslo, per Krikštą jam paskirto paties Viešpaties.
Krikščionis yra tas, kuris budi ir ryžtingai siekia tikslo, per Krikštą jam paskirto paties Viešpaties. Krikšto metu Bažnyčia per savo atstovą – vyskupą ar kunigą – klausia krikštijamąjį: „Ar atsižadate piktosios dvasios, visų jos darbų ir visų jos vilionių? Ar tikite į Dievą Tėvą, dangaus ir žemės Sutvėrėją? Ar tikite į Jėzų Kristų? Ar tikite į Šventąją Dvasią?“ Patvirtinę, kad esame pasiryžę eiti per gyvenimą ne su piktąja dvasia, bet su Kristumi, visą sąmoningą gyvenimą privalome budėti ir saugoti, kad tai, ką pažadėjome, būtų ištesėta. O tai nėra visiškai lengva, nes, kaip Jėzus sakė, „dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“.
Mus nuolatos atakuoja piktoji dvasia ir pasaulis, siūlydamas savo vertybes. Mums siūloma žvilgsnį nuo Dievo kreipti į save pačius ir ieškoti ne Dievo garbės, bet tik naudos, garbės ir malonumų sau patiems.
Tikintieji, nors ir atgimę Kristuje, patiria pasaulio pagundų, todėl malda ir blaiviu gyvenimu turi būti budrūs, nes, kaip sako apaštalas Petras, jų priešas „velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8). Praryti – tai yra patraukti į savo įtaką ir diktuoti savas gyvenimo taisykles.
Nepaisyti Jėzaus raginimo budėti yra labai pavojinga, ir tuo įsitikiname, matydami, kas vyksta aplinkui mus ir mūsų pačių gyvenime. Kartais atrodo, kad blogis tiesiog nustelbia gėrį, kad mus gaubia didelė tamsa. Deja, tokia gyvenimo tikrovė, ir tai todėl, kad žmonės dvasiškai miega ir leidžia piktajam nekliudomai vykdyti griovimo darbus.
Ką reikia daryti, kad būtume budrūs? Pats Jėzus nurodė dvi priemones: maldą ir pasninką. Geros maldos veiksmingumą kiekvienas galėtume paliudyti asmeniniu gyvenimu. Kol žmogus kasdien meldžiasi, tol piktasis jam negali turėti įtakos, nes žmogaus akys nukreiptos į Viešpatį.
Kol žmogus kasdien meldžiasi, tol piktasis jam negali turėti įtakos, nes žmogaus akys nukreiptos į Viešpatį.
Pasninkas taip pat yra labai svarbi priemonė, padedanti palaikyti dvasios budrumą. Į pasninką reikėtų žvelgti ne tik kaip į susilaikymą valgiu, bet plačiau, kaip į visų savo pojūčių suvaldymą. Ypač svarbus akių valdymas, nes per jas į mūsų dvasią patenka daug blogio. Blogis yra ne tik nešvarūs, neskaistūs vaizdai. Didelis blogis būtų ir tai, kai tenkindami savo smalsumą internete, televizijos programose ir kitose komunikavimo priemonėse mes praleistume daug laiko, kuris būtų tiesiog išbrauktas iš mūsų trumpo gyvenimo.
Dar viena svarbi priemonė, padedanti mums budėti, yra atgaila. Senojo Įstatymo pranašai nuolat kvietė išrinktąją tautą į atgailą. Jėzus, skelbdamas Evangeliją, taip pat dažnai ragino klausytojus daryti atgailą – tai yra nusigręžti nuo nuodėmės ir atsigręžti į Dievą. Palaiminti yra tikintieji į Jėzų, kurie dažnai pasinaudoja Sutaikinimo sakramentu. Dažnai ir gerai tai darantieji tikrai budi.
Ketvirtadienį, rugpjūčio 4 d., Taujėnuose palaidojome labai garbingą kunigą mons. Joną Voverį, kuris žmonėms tarnavo per 60 metų. Jis mylėjo žmones ir žmonės atsilygino tuo pačiu. Kunigas savo testamente pareiškė norą būti palaidotas kapinėse tarp savo tikinčiųjų. Mirdamas nepaliko jokių turtų, nes jo didysis turtas buvo pats Viešpats. Man tai pats gražiausias pavyzdys, kaip reikia budėti ir saugoti savyje tuos dvasinius turtus, kuriuos gauname per Bažnyčią.