Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Tiems reiškiniams prasidėjus, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.
Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo gardžių valgių, svaigalų ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus.
Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad sugebėtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir kaip reikia stoti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“. (Iš Evangelijos pagal Luką 21, 25–28. 34–36)
Atsitieskite ir pakelkite galvas!
Liturginius metus pradedame pirmuoju Advento sekmadieniu. Keturias savaites ruošimės paminėti patį brangiausią istorinį įvykį – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimą Betliejuje.
Pirmojo Advento sekmadienio Mišių Evangelija piešia apokaliptinę pasaulio pabaigos sceną: „Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 26–27).
Dievo artumo pajutimas žmogui, nepažįstančiam Betliejaus Kūdikio, visuomet kėlė baimę. Ką kitą, išskyrus baimę, galėjo jausti nuodėmingas žmogus? Tačiau ir mus, jau pažinusius gailestingąją Dievo meilę, Dievo artumas gali trikdyti, suvokiant savo nuodėmingumą. Kuris gi iš mūsų galėtume pasakyti, kad visuomet gyvenome Viešpaties šviesoje ir išvengėme didesnių nuodėmių?
Mūsų tikėjimas būtų silpnas, jei stokotume pasitikėjimo Dievu.
Pasakodamas apie Žmogaus Sūnaus atėjimą pasaulio pabaigoje, Jėzus ragino savo klausytojus būti drąsius ir pasitikėti Dievu: „Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Lk 21, 28).
Mūsų tikėjimas būtų silpnas, jei stokotume pasitikėjimo Dievu. Juk Dievas be galo mus myli ir savo meilę parodė ne tik gimdamas Betliejuje, bet ir paaukodamas gyvybę už mūsų išgelbėjimą. Todėl mūsų atsakymas į šią meilę turi būti visiškas pasitikėjimas Dievo gailestingumu.
Tačiau pasitikėjimas Dievu negali būti lengvapėdiškas. Jėzus ragino saugotis kasdienių rūpesčių ir kalbėjo: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių“ (Lk 21, 34).
Iš patirties žinome, kad išvengti rūpesčių tiesiog neįmanoma; jie pasitinka mus jau mokyklos suole, o su brandos metais jų tik daugėja. Kiek rūpesčių tenka pakelti tėvams, auginantiems ir ruošiantiems gyvenimui savo vaikus. Tačiau žalingi yra ne visi rūpesčiai, bet tik perdėti, kai viską norime išspręsti savo jėgomis. Jei melsdamiesi savo rūpesčius patikime Dievo Apvaizdai, jie tampa keleriopai lengvesni.
Jėzus ragino budėti, kad mūsų širdys nebūtų apsunkusios nuo svaigalų. Šiandien reikėtų pridurti: ir nuo narkotikų. Kai prieš dvidešimt aštuonerius metų buvau vežamas į Uralo lagerį, kalėjimuose sutikau kalinius, nuteistus už narkotikus. Gaila buvo žiūrėti į šiuos visiškai jaunus žmones, praradusius laisvę tik dėl to, kad niekas nesulaikė žengti pražūtingo žingsnio į svaiginimąsi.
Jėzus kvietė melstis ir budėti, laukiant Žmogaus Sūnaus atėjimo. „Visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“ (Lk 21, 36).
Budėjimas visuomet neša palaimingus vaisius mūsų dvasiniam gyvenimui.
Advento metas yra maldos ir budėjimo metas. Budime, kai sekmadieniais dalyvaujame Mišiose. Budime, kai skiriame laiko kasdienei maldai, o ypač Švč. Sakramento adoracijai. Budime, kai dalyvaujame adventinėse rekolekcijose.
Budėjimas visuomet neša palaimingus vaisius mūsų dvasiniam gyvenimui, tuomet ir Kristaus Gimimą sutinkame tinkamai pasiruošę.
Palaimingo adventinio meto!
