Jame buvo gyvybė,
ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.
Šviesa spindi tamsoje,
ir tamsa jos neužgožė.
Buvo Dievo siųstas žmogus,
vardu Jonas.
Jis atėjo kaip liudytojas,
kad paliudytų šviesą
ir kad visi per jį įtikėtų.
Jis pats nebuvo šviesa,
bet turėjo liudyti apie šviesą.
Buvo tikroji šviesa,
kuri apšviečia kiekvieną žmogų,
ir ji atėjo į šį pasaulį.
Jis buvo pasaulyje,
ir pasaulis per jį atsiradęs,
bet pasaulis jo nepažino.
Pas savuosius atėjo,
o savieji jo nepriėmė.
Visiems, kurie jį priėmė,
jis davė galią tapti Dievo vaikais –
tiems, kurie tiki jo vardą,
kurie ne iš kraujo
ir ne iš kūno norų
ir ne iš vyro norų,
bet iš Dievo užgimę.
Tas Žodis tapo kūnu
ir gyveno tarp mūsų;
mes regėjome jo šlovę –
šlovę Tėvo viengimio Sūnaus,
pilno malonės ir tiesos.
Jonas apie jį liudija ir šaukia:
„Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau;
tas, kuris paskui mane ateis,
pirmiau už mane yra buvęs,
nes jis už mane pirmesnis“.
Tikrai, iš jo pilnatvės
visi mes esame gavę
malonę po malonės.
Kaip Įstatymas duotas per Mozę,
taip tiesa ir malonė
atėjo per Jėzų Kristų.
Dievo niekas niekada nėra matęs,
tiktai viengimis Sūnus – Dievas,
Tėvo prieglobstyje esantis,
mums jį atskleidė. (Jn 1, 1–18)
Žodžio gimimas Betliejuje
Apaštalas Jonas pradeda pasakojimą apie Jėzaus gimimą, pristatydamas jį kaip Žodį, per kurį sukurtas visas pasaulis, kaip Šviesą, apšviečiančią kiekvieną žmogų, kaip viengimį Tėvo Sūnų, įsikūnijusį ir gyvenusį tarp mūsų: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarpe mūsų.“ Apaštalas tvirtina, kad pasaulis šio Žodžio nepažino ir nepriėmė: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11).
Jėzus ateina į šio pasaulio skurdžiausią vietą ir apsireiškia vargdieniams, net gero vardo neturintiems piemenims.
Atidžiai klausydamiesi apaštalo Jono pasakojimo, esame pagauti minties, jog visas matomas ir nematomas pasaulis – galaktikos, žvaigždės, planetos, žemė, įvairiausios gyvybės formos ir visa, ką žmogaus protas tik po truputį atranda, – viskas yra sukurta per Žodį. Ir tas Žodis atėjo į mūsų tarpą kaip gležnutis Kūdikėlis, tapo vienu iš mūsų, ir iš jo gavome „malonę po malonės“, o pati didžiausioji – tai įsūnystės malonė. Apaštalas Jonas ją apibūdina: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1,12).
Visa tai suvokiant, žmogaus širdis negali nesidžiaugti. Todėl Kristaus Gimimo šventės džiaugsmas užlieja tikinčiųjų žmonių širdis; jis pasiekia net ir nuo tikėjimo nutolusius žmones.
„Per du tūkstančius metų Kalėdų istorija neprarado savo žavesio. Būdama įkūnyta į liaudiško pamaldumo formą, ši istorija iki šių dienų žadina tikinčiųjų ir netikinčiųjų nuostabą. Šv. Pranciškus Asyžietis pirmas sumanė pastatyti Kalėdų prakartėlę ir taip padaryti regimą Dievo meilę, pasirodžiusią mums tokiu nesuvokiamu būdu. Iki šių dienų dieviškąjį Kūdikį prakartėlėje lanko daugybė žmonių, net ir tie, kurie yra nutolę nuo bažnytinio gyvenimo. Jis jiems yra meilės, šviesos ir vilties spindulys tamsiame ir šaltame pasaulyje“ (kardinolas W. Kasperis).
Valandėlę sustokime prie Betliejaus prakartėlės. Evangelistas Lukas rašo: „Jiems (Juozapui ir Marijai) tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 6–7 ir t.).
Ano meto užeigos nebuvo panašios į mūsų dienų viešbučius ar piligrimų namus. Tai buvo nedidelis žemės plotas, aptvertas aukšta tvora su vienu išėjimu. Prie vienos ar kelių aptvaro vidinių sienų būdavo įrengti keli kambariai. Aptvaro viduryje vietos rasdavo gyvuliai – asilai ar kupranugariai, o kambariuose glausdavosi turtingesnieji keleiviai, jei tenai dar būdavo vietos. Likusiems tekdavo įsikurti šalia gyvulių. Panašų vaizdą ir šiandien galima pamatyti Palestinos beduinų stovyklavietėse.
Neturtas ir nuošalumo troškimas buvo pagrindinės priežastys, paskatinusios Šventąją Šeimą pasirinkti vietą nuošalioje oloje kalvos atšlaitėje. Tokios olos būdavo naudojamos nakčiai prisiglausti tiek gyvuliams, tiek jų piemenims. Ir šiandien Palestinoje galima pamatyti tokių olų arti gyvenamųjų vietų, ir jos tarnauja tam pačiam reikalui. Vienoje iš šių olų ir gimė pasaulio Gelbėtojas Jėzus – Žodis.
Pirmieji dieviškojo Kūdikio draugai buvo piemenys. Skurdūs Betliejaus pastatai buvo stepės, kuri tiko tik gyvulių kaimenėms ganytis, pakraštyje. Naktį ir dieną, vasarą ir žiemą tie galvijai ir piemenys sudarė nuošalią bendruomenę, kuri gyveno toje stepėje. Šitie piemenys neturėjo gero vardo; jie garsėjo nesąžiningumu, ir žmonės būdavo įspėjami nieko iš jų nepirkti, nes tai gali būti vogta.
Kalėdų šventimas bus palaimingas, jei valandėlę sustosime, susimąstysime, kas anuomet įvyko Betliejuje.
Jėzus ateina į šio pasaulio skurdžiausią vietą ir apsireiškia vargdieniams, net gero vardo neturintiems piemenims. Dievo angelas jiems pirmiesiems paskelbia džiugią žinią: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2,11).
Evangelistas Lukas, plačiausiai aprašęs Jėzaus gimimą, nieko nekalba apie oloje buvusius gyvulius, nors tikrai galėjo jų tenai būti. Tikriausiai dėl Izaijo pranašystės – „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta (Iz 1, 3) – oloje šalia gimusio ir ėdžiose paguldyto Kūdikio visuomet vaizduojamas jautis ir asilas, simboliškai primenantys visą žmoniją – izraelitus ir pagonis.
Piemenys nusiskubino į Betliejų pažiūrėti, kas tenai įvyko, ir rado, kaip angelo buvo pasakyta, Mariją, Juozapą ir Kūdikį, paguldytą ėdžiose. Piemenų skubėjimas teprimena mums, kad dėl Dievo reikalų verta skubėti. Visi kiti reikalai gali palaukti.
Kalėdų šventimas bus palaimingas, jei valandėlę sustosime, susimąstysime, kas anuomet įvyko Betliejuje, ir leisime Kūnu tapusiam Žodžiui nušviesti mūsų kasdienybę, kad taptume tais, kurie dieviškąjį Žodį pažino ir priėmė.
