Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“. Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“.
Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“. Ir su tais žodžiais numirė.
Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę. (Lk 23, 33–48)
Kryžiaus logika
Šv. Bernardas apie kryžių pasakė: „Tai yra mūsų logika.“ Tai prisikėlimo logika – kelias, vedantis į gyvenimo pilnatvę. Prieš Velykas kelis kartus – Verbų sekmadienį ir Didįjį penktadienį – Mišiose skaitoma Kristaus kančios istorija, pasakojanti apie šią kryžiaus logiką.
Jėzaus kančia įtaigiai kalba apie Dievo meilę kiekvienam žmogui, nors jis būtų pats didžiausias nusidėjėlis.
Kristaus kančios istorijoje pro mūsų akis praslenka vaizdai: Jėzaus mirtina baimė Alyvų kalne, Judo išdavystė, Jėzaus pasmerkimas, kelias į Golgotą ir mirtis ant kryžiaus. Klausomės prie kryžiaus prikalto Jėzaus žodžių – nuo pirmojo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ iki paskutinio: „Atlikta“ – ir suvokiame, jog čia vyksta kažkas, kas asmeniškai paliečia kiekvieną žmogų. Nė vienas negalime praeiti pro šalį abejingas, nes visi esame nusidėjėliai ir už mus buvo pralietas Dievo Sūnaus kraujas. Jėzaus kančia įtaigiai kalba apie Dievo meilę kiekvienam žmogui, nors jis būtų pats didžiausias nusidėjėlis.
Kančios istorijoje sutinkame įvairiausių žmonių, nuo tirono Erodo iki miniažmogių, reikalaujančių nukryžiuoti Jėzų. Kiekvieno iš jų elgesys yra pamoka, kaip turime ir neturime elgtis išbandymuose.
Judas išdavė savo Mokytoją – šitaip mokinys atsilygino tam, kuris jį mylėjo ir pakvietė į artimiausių draugų būrį. Galime tik spėlioti, kas pastūmėjo šį mokinį į didelę niekšystę: aišku tiek, kad meilę Mokytojui tikrai buvo praradęs. Už išdavystę gavo trisdešimt sidabrinių, kurie amžiams liko simbolis kiekvienos nuodėmės, kai Jėzų iškeičiame į niekingą naudą ar malonumą.
Kitas mokinys, Petras, išsigynė Mokytojo. Savisaugos instinktas buvo stipresnis už dar netobulą meilę, plazdėjusią žvejo širdyje, ir pavojaus akivaizdoje jis bailiai pasitraukė į šalį. Jis dar nebuvo supratęs kryžiaus logikos. Šitaip atsitinka visuomet, kai žmogus, jausdamas grėsmę, suabejoja, ar verta stovėti tiesos ir teisingumo pusėje. Kūniškoji prigimtis visuomet lenkia žmogų rinktis saugesnę pusę, kur nėra pavojaus ir kančios, tačiau žmogaus didybė slypi kitokiame pasirinkime. Geriausi Jėzaus sekėjai per tūkstantmečius rinkdavosi Kristų, nors reikėdavo prisiimti jo kryžių.
Kristaus kančios istorijoje labai apgailėtinai atrodė minios žmonės. Jie šaukė: „Ant kryžiaus jį!“, reikalavo nukryžiuoti patį didžiausią žmonijos geradarį. Be abejo, minioje ne visi buvo tokie pikti, bet tie tylėjo. Ar šie minios žmonės neprimena visų tik instinktais besivadovaujančių žmonių, kuriems nerūpi nei tiesa, nei padorumas, kurie už lėkštę lęšienės, kaip Ezavas, gali parduoti net tai, kas žmogaus gyvenime yra brangiausia: Dievą, laisvę ar Tėvynę?
Ir mes, per krikštą pažadėję Dievui savo ištikimybę, turime būti pasiruošę pereiti bet kokių išbandymų kelią.
Švč. Mergelė Marija garbingai išlaikė kančios egzaminą: Ji nė žingsnio nepasitraukė nuo kenčiančio Sūnaus. Ar nepanašios į Mariją mūsų motinos, pakeliančios daug kančios dėl savo vaikų, nors šitie ir nebūna panašūs į Jėzų?
Dievo apreiškimo metu Marija sutiko būti bendradarbe žmonijos gelbėjimo misijoje, tačiau jai nebuvo apreikšta, kiek daug kainuos jos sutikimas: „Tebūnie man, kaip tu pasakei.“ Panašiai ir mes, per krikštą pažadėję Dievui savo ištikimybę, turime būti pasiruošę pereiti bet kokių išbandymų kelią.
Gražiausias žmogus yra tuomet, kai stovi savo idealų aukštumoje, nors aplinkui rėkia pikta minia ir, atrodo, dreba žemė. Marija tokia buvo ir liko amžiams, kad mes, silpni žmonės, abejonių, sunkumų ir kančios akivaizdoje galėtume žvelgti ne tik į Jėzų, bet ir į Mariją – mūsų atstovę po Kristaus kryžiumi.
