Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais, kalbėdami tarp savęs: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume“. [...] Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos. Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eloji, Eloji, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: „Matai, jis šaukiasi Elijo“. Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti“. Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią. Tuo metu šventyklos uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios. Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis šaukdamas mirė, tarė: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 25-39)
Kelias į prisikėlimą
Prisiartino metas, dėl kurio Jėzus atėjo į žemę. Apie šį metą apaštalas Paulius taip rašo: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, <...> apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8). Jėzus Kristus daugiau neskelbs Gerosios naujienos apie Dievo karalystę, negydys žmonių, neprikels mirusiųjų, bet atsiduos į piktų žmonių rankas, kurie prikals jį prie kryžiaus ir dar pasityčiodami prie kryžiaus prismeigs užrašą: „Jėzus Nazarietis žydų karalius.“
Jėzaus kryžių todėl ir branginame, kad jis liudija apie Dievo meilę silpnam ir dažnai klystančiam žmogui.
Šiai valandai Jėzus ruošėsi per visą savo gyvenimą žemėje. Ne kartą apie ją kalbėjo savo mokiniams. Kartą mokinys Petras net draudė Jėzui kalbėti apie būsimą kančią ir mirtį Jeruzalėje. Tuomet Jėzus sudraudė Petrą taip nekalbėti ir ryžtingai ėjo pasitikti mirties ant kryžiaus. Nebuvo kito būdo sunaikinti mūsų nuodėmių, kaip pačiam Dievo Sūnui tapti aukos Avinėliu ir būti paaukotam ant kryžiaus altoriaus. Šį protui sunkiai suvokiamą pasiaukojimą įkvėpė begalinė Dievo meilė žmogui, paskendusiam savo nuodėmėse. Jėzaus kryžių todėl ir branginame, kad jis liudija apie Dievo meilę silpnam ir dažnai klystančiam žmogui.
Verbų sekmadienio liturgija kviečia mus palydėti Jėzų, jojantį į Jeruzalę. Žmonės sveikino jį kaip Mesiją: „Osana Dovydo sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ Bet Jėzus tarsi negirdėjo šių džiaugsmo šūksnių, dvasios akimis jau matė savo agoniją Alyvų kalne, Judo išdavystę ir prikalimą prie kryžiaus. Visa tai netrukus įvyks. Minios šūksnius: „Osana Dovydo Sūnui“ pakeis įtūžę balsai: „Ant kryžiaus jį!“ Sukurstyta minia reikalaus, kad Pilotas paleistų plėšiką Barabą ir vietoj jo nukryžiuotų Jėzų.
Verbų sekmadienį skaitomas ne tik pasakojimas apie Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, bet ir istorija kančios, kurios dydį išreiškė mirštančio Išganytojo šūksnis nuo kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai!?“ Jėzaus kančios gelmė buvo ne vien nežmoniškas skausmas, bet ypač dvasinė tamsa – visiško apleidimo išgyvenimas. Jėzus buvo apleistas ne tik savo mokinių, kurie iš baimės išsibėgiojo, ne tik žmonių, kuriuos mokė, guodė ir gydė. Jis jautėsi apleistas ir dangiškojo Tėvo.
Ši Jėzaus kančia tiesiog verčia sustoti ir susimąstyti, kas yra nuodėmė. Koks bjaurus Dievo akyse yra žmogaus neklusnumas, jei jam ištaisyti reikėjo Jėzaus klusnumo iki mirties ant kryžiaus. Turėtume pajusti tiesiog pasibjaurėjimą kiekviena sąmoningai padaryta nuodėme.
Į Velykas – Prisikėlimo pergalę buvo tik vienas kelias – Kryžiaus kelias. Jėzus jį pasirinko, nes jam buvo brangus kiekvienas žmogus, net ir tas, kuris šaukė: „Ant kryžiaus jį.“
Kristaus mirtis ant kryžiaus amžių būvyje įkvėps nesuskaitomą daugybę krikščionių, kurie taip pat rinksis neužtarnautą kryžių, bet neišsižadės savo Mokytojo. Toks buvo mūsų palaimintasis Teofilius Matulionis, partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kun. Juozas Zdebskis, kuris už vaikų katechizaciją net du kartus buvo nuteistas kalėti su kriminaliniais nusikaltėliais. Tokie buvo mūsų tautiečiai, nepabūgę sunkumų, kai reikėjo atkurti ar toliau puoselėti Lietuvos valstybę.
Trokštu tavęs, – sako Jėzus, – kad niekada per nuodėmę neatsiskirtum nuo manęs.
Verbų sekmadienio liturgija įkvepia rinktis ne minios žmogaus kelią, bet tą, kuriuo Jėzus ėjo. Miniažmogis visuomet ieško tik to, kas lengva, malonu, žada nerūpestingą gyvenimą. Dėl to jį lengva sukurstyti kaukti su vilkais ir išsižadėti švenčiausių dalykų.
Rinktis Jėzaus kelią, kuris per kryžių veda į Velykų prisikėlimą, galima tik tuomet, kai gerai pažįstame ir mylime Jėzų. Meilė Jėzui neatsiranda savaime. Ją reikia užsiauginti – per maldą, per sakramentų, ypač Sutaikinimo ir Eucharistijos, praktiką, per susitvardymą, per ištikimą pareigų atlikimą, per pasitaikančių kryželių – nesėkmių, ligų etc. – ištvertą patirtį ir meilę žmonėms.
Paskutinėmis gavėnios dienomis ir ypač per šventąjį Tridienį vis grįžkime mintimis prie Jėzaus kryžiaus, nuo kurio už mus mirštantis Išganytojas sako: „Trokštu!“ „Trokštu tavęs, – sako Jėzus, – kad niekada per nuodėmę neatsiskirtum nuo manęs. O jei sukluptum, kad kuo greičiau prisikeltum gyvenimui Dievo šviesoje.“
