Sigitas Žilys: Sekmadienio homilija. Dangaus karalystės repeticija

Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.
Kun. Sigitas Žilys
Sigitas Zilys / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. (Jn 6, 1-15)

Nuo šiandien penkis sekmadienius iš eilės Bažnyčia mus kviečia klausytis 6-ojo evangelijos pagal Joną skyriaus, kuris pradedamas duonos padauginimo stebuklu, tęsiamas Jėzaus kalba apie gyvąją duoną – Eucharistiją ir baigiamas Petro išpažinimu. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šio sekmadienio evangelija apie duonos padauginimą mums visiškai nieko nekalba apie Eucharistiją. Visgi suvokiame, kad per šito stebuklo ženklą palengva skleidžiasi Bažnyčios sakramentų slėpinio gelmė: tai, ką naudojame sakramentuose – duona, vynas, vanduo, aliejus, turi ne tik materialią, bet ir dvasinę prasmę.

Eucharistijos slėpinio nesupras giliai tas, kuris neturi alkio, nepritekliaus, kasdienės duonos pasidalijimo su kitu bei valgymo drauge patirties.

Kai kurie dvasiniai autoriai teigia, kad Eucharistijos slėpinio nesupras giliai tas, kuris neturi alkio, nepritekliaus, kasdienės duonos pasidalijimo su kitu bei valgymo drauge patirties.

Ir štai šio sekmadienio evangelijoje stebime, kaip Jėzus, žvelgdamas į prie jo susirinkusią gausią išalkusią minią, bando ir moko būsimus apaštalus. Pilypui užduodamas klausimas –  „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ – turėjo sužadinti apaštalo rūpestį artimu. Tada Andriejus praneša apie berniuką, turintį penkis kepalėlius duonos bei dvi žuvis, ir tikriausiai pasiryžusį šį turtą atiduoti į Jėzaus rankas, nes matė jo daromus stebuklus ir pasitiki juo. O štai tada jau visi mokiniai sodina žmones ir jiems patarnauja.

Tad ne tik tuo, ką materialaus duodame kitam, ugdome dvasią, bet ir sveika mintimi, laiminančiu ir išmintingu žodžiu bei sąžiningai ir su meile atliekamomis pareigomis namie, darbe, visuomenėje.

Egoizmo, suvokiamo kaip materialinių vertybių dominavimą virš dvasinių, mažėjimas yra visų šitų artimo meilės darbų padarinys. Tada pastebi šalia esantį, mokaisi būti su juo, domiesi to žmogaus teisėtais poreikiais bei linki ir jam, ir sau paties svarbiausio dalyko – gyventi Dievo artumoje.

Štai todėl stebuklai ir sakramentai mus moko krikščioniškai gyventi. Juose visada esama kaip materialių, taip ir dvasinių dalykų. Išmaldos davimas materialiai manęs nepraturtins, tačiau dvasiškai tikrai tapsiu turtingesnis. Šventųjų Mišių pradžioje išpažįstame, kad nusidėjome mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Tad ne tik tuo, ką materialaus duodame kitam, ugdome dvasią, bet ir sveika mintimi, laiminančiu ir išmintingu žodžiu bei sąžiningai ir su meile atliekamomis pareigomis namie, darbe, visuomenėje.     

Žmogaus kvailumas ir nuodėmė negali sunaikinti Meilės!

Manau, kad aną evangelinį duonos padauginimą bei mūsų kasdienį Eucharistijos šventimą drąsiai galime vadinti dangaus karalystės repeticija.

Iš penkių duonos kepalėlių surinkti dvylika pintinių likučių yra begalinės Dievo meilės ir dosnumo paliudijimas.

Jėzus kentėdamas, mirdamas ir prisikeldamas tampa Tėvo dovana visai žmonijai. Žmogaus kvailumas ir nuodėmė negali sunaikinti Meilės! Todėl Jėzus save dovanoja ir Eucharistijoje, kad mes mokytumės tapti dovanomis vieni kitiems.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų