Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus! Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio“.
„Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą. Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį“. Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją, nes geriau tau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta. Mk 9, 38-43. 45. 47-48
Mažas vaikas atstovauja visiems vaikams, visiems vargstantiems, sergantiems, apleistiesiems, visiems tiems, kurie pasaulio akyse neatrodo labai svarbūs.
Praėjusį sekmadienį evangelija pasakojo apie tai, kaip Jėzus, tarp savo mokinių pasistatęs mažą vaiką, mokė apaštalus taip reikalingos jų tarnystėje nuolankumo dorybės. Tas mažas vaikas atstovauja visiems vaikams, visiems vargstantiems, sergantiems, apleistiesiems, visiems tiems, kurie pasaulio akyse neatrodo labai svarbūs. Šį sekmadienį Jėzus prabyla dar griežčiau: „Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą.“
Kas yra papiktinimas? Katalikų Bažnyčios Katekizmas moko, kad „papiktinimas yra laikysena arba elgesys, kuris kitą žmogų veda į bloga“ (KBK 2284). Papiktinimas yra tuo didesnis, kuo silpnesni žmonės papiktinami. Štai kodėl papiktinti vaiką yra rimtas nusižengimas, nes tas mažas žmogutis dar ne visai sugeba apsiginti nuo visokio blogio. Jėzaus perspėjimas apie vaikų papiktinimus yra skiriamas kiekvienam žmogui, tačiau ypač perspėjami yra tie, kurie prieš patį Dievą yra atsakingi už mažo žmogaus sielą, – tėvai, globėjai, mokytojai ir visi kiti, turintys tiesioginę įtaką vaiko ugdymui.
Jėzaus perspėjimas apie vaikų papiktinimus yra skiriamas kiekvienam žmogui, tačiau ypač perspėjami yra tie, kurie prieš patį Dievą yra atsakingi už mažo žmogaus sielą.
Kartą teko girdėti vieno moksleivio pasakojimą apie jo ir jo tėvų kalėdines atostogas vienoje iš Skandinavijos šalių. Jis džiaugėsi ne tik puikia kelione, bet ir parsigabentu laimikiu bei uždarbiu jį pardavus. Paklaustas, kas tai per laimikis, jis guviai pasakojo, jog važiuojant keliu matė daug dėžių smėlio slidžiam keliui pabarstyti, o dėžėse dar buvo kastuvėlių, turėjusių tokį darbą palengvinti. Tėvas sūnui pasiūlė tuos kastuvėlius susirinkti ir grįžus namo juos parduoti. Taip jie ir padarė.
O štai vieno paauglio mama džiugiai pasakojo įvykį, susijusį su Lietuvos perėjimu prie kitos valiutos, kada dvi savaites parduotuvėse galėjome atsiskaityti tiek litais, tiek eurais. Mama pasiuntė sūnų į parduotuvę, įdavusi 10 litų, o sūnus grįžo namo nešinas ir keliais pirkiniais, ir 5 eurų grąža. Paklausiau moters, kokia gi buvo kasininkės reakcija, kada jie atėjo pinigus grąžinti. Ji atsakė, kad nebuvo jokios reakcijos, nes pinigų jie negrąžino, ir pridūrė, jog kasininkei nėra ko žiopsoti. Visą mūsų pokalbį girdėjo jos sūnus.
Būtent nuo to, kaip ir ką šeimoje kalbame, kaip bendraujame ir elgiamės, ką skaitome ir žiūrime, labai priklauso vaiko, paauglio, vėliau suaugusio žmogaus sielos sveikata.
Šeima turėtų būti saugiausia vieta vaiko sielai. Senas lotynų posakis teigia, jog „žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia“. Būtent nuo to, kaip ir ką šeimoje kalbame, kaip bendraujame ir elgiamės, ką skaitome ir žiūrime, labai priklauso vaiko, paauglio, vėliau suaugusio žmogaus sielos sveikata.
O ir mes, krikščionys bei visi geros valios žmonės, dėkime visas pastangas, kad nebūtume kliūtimis kitiems siekti Dievo, paties didžiausio gėrio ir grožio, bei per mūsų mintis, žodžius ir darbus atspindėkime Jį pasauliui.