Dvasia teikia gyvybę,
o kūnas nieko neduoda.
Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau,
yra dvasia ir gyvenimas.
Bet kai kurie iš jūsų netiki“.
Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“.
Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“. (Jn 6, 60-69)
Šį sekmadienį baigiame klausytis 6-ojo Evangelijos pagal Joną skyriaus, kuriame Jėzus kalbėjo apie Eucharistiją – tada dar būsimą sakramentinį jo Kūną ir Kraują. Daugeliui jo žodžiai buvo nesuprantami, „kieti“, ir jie paliko mokytoją, mat dar nebuvo atėjusi valanda, kada Jėzus nukryžiuotas Tėvo meilės galia visus išrinktuosius patrauks prie savęs. Išrinktasis čia nereiškia išskirtinis, nes Dievas išsirinko ir myli kiekvieną žmogų pačiu jo sukūrimo ir atpirkimo įvykiu. Jėzus siūlo savo kūną ir kraują kaip visos žmonijos meilės ir bendrystės ženklą ir šaltinį.
Visas Šventasis Raštas mus moko, kad tikėjimo malonė yra Dievo iniciatyva – jo monologas –, kada Viešpats paliudija savo meilės ryšį su žmogumi.
Jau greitai po paskutinės vakarienės Judas Jėzų išduos, Petras jo išsižadės, o kiti mokiniai išsibėgios. Bet kodėl būsimasis „išsižadėtojas“ apaštalas Petras šiandien paliudija Jėzų esant „Dievo Šventuoju“? Evangelistas Jonas atsako į šį klausimą paties Jėzaus ištartais žodžiais: „... niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“. Taigi Petras yra tikėjimo, vilties ir meilės pradžios ženklas. Visas Šventasis Raštas mus moko, kad tikėjimo malonė yra Dievo iniciatyva – jo monologas –, kada Viešpats paliudija savo meilės ryšį su žmogumi. Tačiau, kad per tikėjimą, viltį ir meilę Dievas apsigyventų mumyse, o mes jame, monologas turi išaugti į dialogą.
„Viešpatie, pas ką mes eisime?!“,- tai apaštalo Petro pasitikėjimo ir vilties liudijimas. Šitie žodžiai galėtų tapti mūsų kasdiene malda ir atsakymu išbandymuose bei pasaulio ir piktojo gundymuose.
Petro žodžiai – „Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ – ir yra kiekvieno iš mūsų didžiosios tikėjimo piligrimystės pradžia ir ženklas. Keliaujant su tuo, kuris „turi amžinojo gyvenimo žodžius“, dažnai labai palengva, nedrąsiai randasi ir stiprėja viltis – būtina šitos kelionės palydovė –, nes, kaip teigia IX amžiaus teologas šv. Paschazijus Radbertas, neviltis neturi pėdų, kad galėtume eiti keliu, kuris yra Kristus. Krikščionis yra vilties žmogus. „Viešpatie, pas ką mes eisime?!“,- tai apaštalo Petro pasitikėjimo ir vilties liudijimas. Šitie žodžiai galėtų tapti mūsų kasdiene malda ir atsakymu išbandymuose bei pasaulio ir piktojo gundymuose.
Didžiausia žmonijos gėda yra susipriešinimas, karai. Bet dar baisiau, kada žmogus patį Dievą nori padaryti neapykantos įrankiu, taip sudarkydamas tikėjimo dovaną. Mes, sukurti iš meilės, vis dar mokomės atpažinti Dievo paveikslą savyje ir kitame žmoguje. Mokomės pažinti patį Dievą, kuris yra Meilė, kuris per savo Sūnaus žodį bei jo Kūną ir Kraują Šventojoje Dvasioje dovanoja mums gyvenimą: „Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“.
