Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20, 1–9)
Deja šiandien, kaip ir užgimstančios krikščionybės laikais, pasaulis ne visada noriai ir džiugiai priima gerąją evangelijos žinią apie Jėzaus prisikėlimą. Reakcija tada į prieš du tūkstančius metų apaštalo Pauliaus Areopage (kalvos pavadinimas Atėnuose, kur retkarčiais posėdžiaudavo miesto aukštoji taryba) pasakytą kalbą ir dabar mums yra labai pažįstama: „Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: „Apie tai paklausysime kitą kartą“ (Apd 17, 32).
Iš tiesų, kas gali klausytis tokių žodžių? Argi Dievas galėjo gimti iš moters, gyventi žmogaus gyvenimą, iš meilės leistis būti nukryžiuojamas bei prisikelti, ir taip visus kartu su savimi patraukti prie Tėvo? Pasaulio dvasia šiai žiniai priešinasi. Apie tai yra kalbėjęs pats Kristus: „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia“ (Jn 15, 18-19).
Nors Jėzaus prisikėlimo neįmanoma suprasti tik protu, nes tai slėpinys, peržengiantis žmogaus suvokimą, visgi nuostabą keliantis Velykų ryto įvykis apšviečia visą žmonijos istoriją.
Nors Jėzaus prisikėlimo neįmanoma suprasti tik protu, nes tai slėpinys, peržengiantis žmogaus suvokimą, visgi nuostabą keliantis Velykų ryto įvykis apšviečia visą žmonijos istoriją.
Kartą miręs ant kryžiaus už Jeruzalės miesto sienų ir trečią dieną prisikėlęs, Kristus ir toliau slėpiningai miršta ir prisikelia kiekviename žmoguje, kurio prigimtį buvo prisiėmęs.
Patiriamoje kasdienėje mirtyje dėl fizinės ligos ar dvasinių negalavimų, neapykantos, neteisybės, naikinamos natūralios mūsų aplinkos, Kristaus prisikėlimas nurodo mums kelią į šviesą, perkeičia mirtį į Paschą, „perėjimą“, apreiškia Dievo Karalystę, kuri jau dabar yra tarp mūsų.
Velykų nakties pamaldose tikinčiųjų rankose laikomos degančios žvakės išreiškia sielos troškimą skelbti gyvenimą: „Švęskime mirties mirtį, pragaro sunaikinimą, naujo gyvenimo pradžią <...>, nes visa yra pripildyta šviesos: dangus, žemė ir pragaras. Te visa Kūrinija džiaugiasi Kristaus Prisikėlimu! (šv. Jonas Damaskietis).
Vis kartojamas priegiesmis „Viešpats tikrai prisikėlė, aleliuja!“ trokšta mus ir kiekvieną įtikinti, kad švenčiamas nesuvokiamas velykinis slėpinys vyksta tarp mūsų.
„Tai – Prisikėlimo diena; te šventė mus apšviečia, apkabinkime vieni kitus; vadinkime broliais seserimis net tuos, kurie mūsų nekenčia, visiems atleiskime Prisikėlimu“ (Paschos stichera, 5-as tonas).
Būti krikščioniu pirmiausiai reiškia turėti vidujinę gyvenimo su Kristumi patirtį.
Būti krikščioniu pirmiausiai reiškia turėti vidujinę gyvenimo su Kristumi patirtį.
Šv. Jonas Auksaburnis viename velykiniame pamoksle sako, kad Viešpats priima kiekvieną pas Jį sugrįžtantį bei tokios patirties trokštantį: „Jis parodo gailestingumą paskutiniajam ir rūpinasi pirmuoju... Te nė vienas nerauda dėl savo niekšybių, nes iš kapo sušvito atleidimas. Te nė vienas nebijo mirties, nes Viešpaties mirtis mus išlaisvino“.
„Viešpats šią dieną mums davė,- Džiūgaukim, kelkim linksmybes, aleliuja.“
