Migracijos klausimas agitacinėje kampanijoje užima gana svarbią vietą, tačiau daugiausia dėmesio tiek politikai, tiek rinkėjai skiria šūkiui „Susigrąžinkime savo sienų kontrolę!“. Kalbama apie būsimų imigrantų skaičiaus ribojimą, o apie tai, kas „Brexit“ atveju laukia ES piliečių, gyvenančių šalyje jau dabar, užsimenama vos puse lūpų. Niekas to nežino, o spėlioti ryžtasi retas. Net politikas.
Stebėdama lietuvių imigrantų elgesį ir klausydama jų nuomonių referendumo tema susidariau įspūdį, kad dalis tautiečių mintis apie pasitraukimą iš ES stumia šalin ir apsimeta, kad nieko nevyksta. Tuo tarpu kita dalis iš paskutiniųjų mėgina prisidėti prie to, kad neišauštų chaotiškas rytojus.
Dalis tautiečių mintis apie pasitraukimą iš ES stumia šalin ir apsimeta, kad nieko nevyksta.
Britų pilietybės neturintys lietuviai ir balso teisės referendume neturi, tačiau kai kurie tautiečiai atsisako susitaikyti su šia mintimi ir net per klaidą gavę balsavimo biuletenį džiūgauja, kad pasisakė už likimą ES. Kiti dalinasi reto naivumo erezijomis, kad po 15 metų gyvenimo šalyje / turint rezidento kortelę / įsigijus nekilnojamojo turto / auginant čia gimusius vaikus automatiškai įgaunama balso teisė šalies likimą nuspręsiančiame referendume.
Ne.
Neįsigilinę į referendumo taisykles kai kurie net skleidžia gandus, jog politikai slepia informaciją nuo imigrantų, esą, iš tiesų referendume mes turime tokias pat teises, kaip britai, buvusių kolonijų piliečiai ar airiai. Suprantu, kad baisu nežinoti, kas laukia po savaitės, kad žemė gali išslysti iš po kojų ir sugriūti ilgai statytas gyvenimas ne gimtojoje šalyje, bet jūsų balsas negalioja. Susitaikykite su tuo.
„Reikia užsiregistruoti balsavimui“, – neseniai pasakė pažįstamas, tačiau, man išdėsčius, kad jis neturi paso, vadinasi, neturi ir balso, vyrukas giesmelę pakeitė. „Ai, vis tiek nesąmonė tas referendumas, viskas jau seniai nuspręsta politikų, nieko mes čia nepakeisime“, – pyktelėjo. Na taip, labai lietuviškas požiūris, tarsi artėjant Seimo rinkimams, tik referendumo atveju imigrantai išties yra bejėgiai, o toks neįgalumas gąsdina.
Suprantu, kad baisu nežinoti, kas laukia po savaitės, kad žemė gali išslysti iš po kojų ir sugriūti ilgai statytas gyvenimas ne gimtojoje šalyje, bet jūsų balsas negalioja. Susitaikykite su tuo.
Aš esu iš tų, kurie stengiasi negalvoti apie pasitraukimo galimybę, nes kasdien nerimas vis labiau stiprėja. Informacijos tiek, kad, regis, bet kurią akimirką gali sprogti galva, o visi teiginiai, raginimai bei šūkiai – išsitaškyti ant sienų. Anksčiau buvo ramu, mat pasisakančiųjų už likimą ES skaičius smarkiai lenkė oponentus. Tiesa, kamputyje ilgai tūnojo neapsisprendėliai, o jiems išlindus į dienos šviesą paaiškėjo, kad 46 proc. rinkėjų pasisako už „Brexit“, 39 proc. – už likimą sąjungoje, 11 proc. vis dar nežino, o likusieji teigia apskritai nebalsuosiantys.
Išstojimą palaikančioji ir jam besipriešinanti politikų, ekspertų, garsių žmonių bei žiniasklaidos atstovų armija kasdien iš kepurių ištraukia po keletą naujų triušių. Vieną minutę šaukiama, kad imigrantai visi iki vieno bus deportuoti, kitą – kad niekas mums negresia, trečia – spekuliuojama skaičiais, nauda bei žala ekonomikai.
Kuo daugiau informacijos pateikiama, tuo labiau norisi, kad viskas greičiau baigtųsi. Kaip susidariusioje maišalynėje gali orientuotis eilinis žmogus, jei patys politikai nežino, o kas, jeigu? Aršus „Brexit“ palaikytojas, Nepriklausomybės partijos lyderis Nigelas Farage'as net neapsimesdamas pareiškė, kad „neturi žalio supratimo, kas nutiks, jei Didžioji Britanija pasitrauks iš ES“.
Aš, kaip turbūt daugybė Anglijos lietuvių, gyvenančių emigracijoje ilgiau nei pusę dekados, viešojoje erdvėje pateikiamus faktus bandau vertinti logiškai. Teisiškai esu šalies rezidentė, tad be rimto pagrindo niekas manęs iš čia nevys (neturėtų). Jei Didžioji Britanija išstos, tačiau norės tęsti prekybą su ES šalimis, privalės (tikėtina) susitarti dėl sąlygų, greičiausiai, panašių į suteiktas Norvegijai. Tai reiškia, palikti imigrantams teisę gyventi ir dirbti šalyje.
Aršus „Brexit“ palaikytojas Nigelas Farage'as pareiškė, kad „neturi žalio supratimo, kas nutiks, jei Didžioji Britanija pasitrauks iš ES“.
Žinoma, leidę užsieniečiams likti, politikai jų gyvenimą gali padaryti nepakenčiamu. Pavyzdžiui, padidinti mokesčius, apmokestinti gydymą, apsunkinti darbdavių, įdarbinančių užsieniečius, finansinę naštą. Blogiausia tai, kad bet kokie svarstymai galiausiai baigiasi aiškiu supratimu „žinau, kad nieko nežinau“, žlugdančiu suvokimu, kad esu visiškai bejėgė. Jei atvirai, man baisu.
Taip, niurzgaliai kritikai dabar ims šaukti: „kvaile, reikėjo pasikeisti pasą į britišką, tai dabar nebūtum bejėgė“. Ir jie bus teisūs, tačiau pagrindinė priežastis, dėl kurios to nepadariau – dvigubos pilietybės draudimas lietuviams. Net ir šiuo absoliučios nežinomybės ir begalinių spėlionių laikotarpiu esu tvirtai įsitikinusi, kad dėl to, jog galėčiau gauti kitos šalies pasą, saviškio neatsisakysiu.
Naujausiais duomenimis, Jungtinėje Karalystėje gyvena apie 3 mln. imigrantų iš ES šalių. Britų, gyvenančių kitose ES šalyse, priskaičiuojama apie 1,2 mln. Baisiausio (nors ir nelabai tikėtino) scenarijaus atveju visi šie žmonės per naktį gali tapti nelegaliais imigrantais. O kas tada?
Galima tik numanyti, kokia suirutė kils, jei referendumą laimės „Brexit“ pusė. Taip ir įsivaizduoju į visas puses lakstančius imigrantus, britiškų pasų prašančius kitataučius ir airiškų pasų – britus. Už galvų susiėmusius politikus. Paromis svarstančius, ką daryti, tarptautinių bendrovių vadovus. Ir vis dar svajonių pasaulyje gyvenančius, realybę neigiančius lietuvius. O mums kas, visada galime grįžti namo.
