Pirma pažintis su Londonu buvo trumpa ir varginanti – vasarą darbavausi valytoja viešbučiuose. Keldavausi 4 valandą ryto, kelias valandas dardėdavau į centrą autobusais (gerokai pigiau). Baigusi vieną darbą skubėdavau į antrą ir tais pačiais autobusais 2 val. nakties parsibelsdavau namo. Po trijų mėnesių mane išvydusi mama apsiverkė. Reikėjo pinigų, todėl ariau ir iš svajonių miesto grįžau kaip iš koncentracijos stovyklos – perkarusi ir pamėlusiais paakiais.
Atvykusi ilgam gyventi į Londoną nebuvau pasitikta išskėstomis rankomis, niekas į kišenes neprikišo pinigų ir nerezervavo viešbučio kambario ateinantiems metams. Kaip, turbūt, dauguma iš jūsų, su lagaminu vaikščiojau nuo durų prie durų ir artimųjų prašiau leisti pernakvoti nors ant grindų.
Reikėjo pinigų, todėl ariau ir iš svajonių miesto grįžau kaip iš koncentracijos stovyklos – perkarusi ir pamėlusiais paakiais.
Vieni priėmė porai dienų, kiti – ilgiau. Du mėnesius miegojau ant grindų viename kambaryje su šeima ir dvejų metų vaiku. Į darbą neštis gaudavau dubenėlį artimųjų paruošto maisto, apvyniotą aliuminio folija. Taip, nusipirkti maisto neturėjau iš ko, tad gyvenau „ant sprando“ giminaičiams. Atsivežtus pinigus taupiau transporto išlaidoms ir telefono sąskaitai iki pirmos algos, kurią gavau po dviejų mėnesių.
Lygiai taip pat, kaip jūs, prašiau pagalbos atsidarant banko sąskaitą, gaunant nacionalinio draudimo numerį, paaiškinimo, į kurį traukinį įsėsti, kur išlipti ir kur eiti. Ne kartą paklydusi mieste žliumbiau iš nevilties, nes nežinojau, kaip grįžti namo. Pamiršdavau, į kurią pusę reikia pažiūrėti einant per gatvę, tad kelis kartus vos išvengiau susidūrimo su autobusu.
Važiuodama metro žibančiomis akimis spoksodavau į „tikruosius“ londoniečius lyg diabetikas vaikas į saldainius parduotuvės vitrinoje. Stebėjausi viskuo – nuo makiažą traukinyje rytais besidarančių moterų iki knygomis tiesiog atsisėdus vidury gatvės prekiaujančio menininko.
Lygiai taip pat, kaip jūs, prašiau pagalbos atsidarant banko sąskaitą, gaunant nacionalinio draudimo numerį, paaiškinimo, į kurį traukinį įsėsti, kur išlipti.
Aš, kaip dauguma iš jūsų, Londone esu buvusi apgauta ir praradusi pinigų. Akis į akį susidūrusi su fiktyviais nuomos agentais bei neadekvačiais lietuviais verslininkais, kiekvieną laikančiais savo šuniukais.
Ne vieną kartą man niekas nepagelbėjo atgauti pinigus, niekas nedavė maistui, niekas nepasiūlė teisinės pagalbos. Todėl labai gerai žinau, ką reiškia jaustis bejėgiu svetimoje šalyje ir greitai (pabrėžiu, greitai) pačiai galvoti, ką daryti. Rasti darbą bei pastogę čia ir dabar, nes sustojusius ir nieko nedarančius Londonas valgo pietums.
Emigrantų temą žurnalistikoje pasirinkau ne atsitiktinai. Emigranto gyvenimas – mano gyvenimas. Per visus šio darbo metus parašiau daugybę istorijų apie išeities nematančius ir vienaip ar kitaip nukentėjusius žmones. Apie ištiktus nelaimės ir nesulaukiančius pagalbos. Apie pinigų netekusius, apgautus, saviškių tautiečių išnaudojamus ir kitaip skriaudžiamus.
Kiekvieno emigranto kelias – individualus ir sunkus. Rašydama apie sėkmes bei nesėkmes aš ne tik pranešu, noriu ir padėti. Tiems, kurie atsidūrė panašioje situacijoje iš nežinojimo. Tiems, kurie dar tik planuoja palikti Lietuvą ir tiki, kad Anglijoje visi – geri, o pinigai auga ant medžių.
Ir tiems, kurie skaitydami straipsnį kaip tik išgyvena tokią pačią bėdą ir nežino, kaip ją išspręsti. Aš – emigrantė, lygiai tokia pati, kaip jūs ir mano straipsnių herojai.
