Lietuvoje likę ir emigrantus plūstantys bei vien juodai arba baltai matantys tautiečiai nei iš tolo nesuvokia, ką tenka išgyventi išvykusiems svetur. Kaip Lietuvoje pabėgėlių, taip ir užsienio šalyse ekonominių migrantų nenori niekas. Niekas jų nei kviečia, nei laukia, bet jie vis tiek atvyksta.
Naujakuriai vos išlipę iš lėktuvo ar išsikrovę „turgines tašes“ iš mikroautobusiuko patiria šoką. Ir nesvarbu, atvyko jie pas pažįstamus žmones, ar vieni patys ieškos laimės svetimoje žemėje, baimė pakerta kojas jau pirmąją minutę.
Anglija – ne švogerių kraštas, tad nei darbo, nei namų, nei pinigų ant lėkštutės niekas nepadėjo.
Labai norėčiau parašyti, kad laikui bėgant, pripratus prie naujovių, jaudulys išnyksta, deja, stebint lietuvius seniai akivaizdu, kad taip nėra.
Gyvenantys emigracijoje tiesiog susitaiko su nuolatine įtampa, kuri ilgainiui tampa įprasta būsena. Silpnesni ir nepajėgiantys susidoroti įninka į vieną ar kitą priklausomybę – pradedant pigiu alkoholiu ir baigiant pinigų švaistymu kelionėms kas antrą savaitę.
Čia kasdien vyksta kova, kuriai turi būti pasirengęs arba tave su žemėmis sumaišys ne tik britai, bet ir stipresni imigrantai. Bene baisiausia kova – dėl darbo. Toli gražu ne kiekvienas imigrantas kaupia pinigus juodai dienai, tad vos mėnesį neturint pajamų šaltinio gresia tikrų tikriausias bankrotas.
Kalbos, kad Anglijoje pilna darbo vietų – teisingos. Tačiau tuo pačiu metu į šias vietas pretenduoja šimtai kandidatų. Nekalbantiems anglų kalba pasirinkimas menkas, bet tam tikra prasme, jiems įsidarbinti lengviau, mat nekvalifikuotiems darbams nuolat reikia darbo jėgos, o ir konkurencija bei reikalavimai juose – menkesni.
Norintys geresnio, „švaresnio“ bei gerai apmokamo darbo ir ne lietuvių kompanijoje, privalo apsišarvuoti kantrybe. Tokio darbo ieškoti gali tekti ilgai ir nuobodžiai. Išsiųsti šimtus gyvenimo aprašymų, apsilankyti keliasdešimtyje darbo pokalbių, atlikti bandomąsias užduotis ir išleisti daugybę pinigų nieko neuždirbant.
Neapmokama darbo praktika tokiems imigrantams – pirmasis ir dažnai vienintelis žingsnis į išsvajotas pareigas. Tačiau ir vėl susiduriama su pinigų stygiumi. Norint išgyventi tenka griebtis bet kokio kito darbo.
Tuo tarpu Lietuvoje šis reiškinys vis dar neįprastas. Ir kas gi norės tapti mokinuku, kai pinigų reikia čia ir dabar? O kas sutiks atlikdamas neapmokamą praktiką tuo pat metu dirbti kokia nors padavėja ir miegoti po 3 valandas per parą?
Gyvenantys emigracijoje tiesiog susitaiko su nuolatine įtampa, kuri ilgainiui tampa įprasta būsena.
Dauguma ko nors pasiekusių Londono lietuvių pasiryžo tokiam išbandymui vardan geresnių laikų.
Po pusmečio draskymosi tarp juodo darbo, praktikos (kurios metu, beje, irgi dirbama), varginančių ilgų kelionių, bandymo neprarasti socialinių įgūdžių, nuolatinio miego trūkumo ir nesibaigiančio streso žmogus neatpažįstamai pasikeičia. Ir fiziškai, ir emociškai. Kaip ten bebūtų, šios patirties, kaip ir kaimo iš žmogaus, atimti nebeįmanoma.
Tuo tarpu nekvalifikuotus darbus dirbančių lietuvių kasdienybė irgi ne ką geresnė. Didžioji dauguma jų negali pakęsti savo darbo, tačiau dėl kalbos barjero ar kvalifikacijos stokos net neleidžia sau svajoti apie ką nors padoresnio. Kas mėnesį banko sąskaitą papildanti sumelė nustumia į šalį blogas mintis ir padeda susitaikyti su lietuviams į kraują įaugusia „yra kaip yra“ situacija.
Būtent šie juodadarbiai tyliai šnabždasi apie troškimą grįžti namo. Būtent šie parvažiuoja atostogauti su už skolintus pinigus nusipirktu BMW ir erzina savo pseudosėkmės istorijomis. Patikėkit, žmonės taip elgiasi ne iš gero gyvenimo. Jie protestuoja prieš emigrantų niekinimą ir bent taip bando pasijusti ko nors verti tautiečių akyse.
Prasčiausius darbus Londone dirbantys lietuviai man ne dešimt ir ne dvidešimt kartų skundėsi, kad į juos čia visada žiūrės, kaip į ateivius. Dar burbėjo, kad jiems nėra vietos net tėvynėje, mat nei Lietuvos valdžiai, nei darbdaviams, nei likusiems tautiečiams emigrantai nereikalingi.
Būtent jie parvažiuoja atostogauti su už skolintus pinigus nusipirktu BMW ir erzina savo pseudosėkmės istorijomis.
Visiems emigrantams, kad ir ką jie dirbtų, kad ir ko būtų pasiekę užsienyje, kad ir apie kokią ateitį svajotų, reikia drąsos.
Milžiniškos emocinės bei fizinės stiprybės susidoroti su tuo, ką svečioje šalyje mestels rytojus. Kiekvienas imigrantas iškilusias problemas išmoksta spręsti pats ir greitai, juk apėmus melancholijai neskambins Lietuvoje likusiems tėveliams ir neverks, kaip jam prastai sekasi...
Prasigyvenę Anglijos lietuviai komentaruose man papasakos, kaip jiems nuostabiai puikiai klostosi gyvenimas, kaip jokios įtampos jie nejaučiantys ir niekad nejautę. Kaip virš jų kaimo kasdien kabo vaivorykštė, pagal užsakymą pagamintame tvartelyje prunkščia vienaragis, o garaže urzgia „Bentley“.
Tai tik patvirtins mano anksčiau minėtą įpratimą prie streso. Paklauskite bet kurio (absoliučiai bet kurio) Londono lietuvio, ko jiems trūksta gyvenant emigracijoje. Atsakymų bus gausybė, tačiau, garantuoju, visi kaip vienas paminės ramybę bei lėtesnį gyvenimo tempą.
Ne be reikalo lietuviai psichologai Anglijoje nesiskundžia darbo stygiumi. Tokiuose dideliuose miestuose, kaip Londonas, labai paprasta pasimesti visomis prasmėmis. Paprasta pamiršti, dėl ko stengiesi. Paprasta metro traukinyje palikti tikrąjį save ir nebeprisiminti, koks buvai prieš išvykdamas iš Lietuvos.
Tai va, kaip mes gyvename toje Anglijoje – puikiai, besišypsodami, nesiskųsdami savo egzistencija. Klysta manantys, kad mums pasisekė. Viską, ką turime šiandien, pasiekėme savo jėgomis. Anglija – ne švogerių kraštas, tad nei darbo, nei namų, nei pinigų ant lėkštutės niekas nepadėjo.
