Pasakiusi lietuviui kaimynui, kad mano draugė gyvena su Somalio piliečiu, greitai pasigailėjau, kad gimiau. Dieve mano, kokių tik žodžių jis nepavartojo išrėkdamas monologą apie visiškai nepažįstamą porą. „Višta“ ir „barakuda“ buvo gražiausi iš jų. Akimirką pamaniau, kad vyrukui pro burną ims veržtis pasiutimą išduodančios putos.
Tankiai mirksėdama išklausiau jo pasisakymą ir supratau du dalykus. Pirma, pasak jo, tokia moteris yra naivi ir tiki kiekvienu kita kalba ištartu žodžiu, nes jai tai egzotiška. Antra, somalietis greičiausiai turčius ir durnelę mėlynakę išsirinko tarsi interjero detalę, o jai reikia tik jo pinigų. Galiausiai ji bus įsukta į čadrą ir uždaryta namuose (lietuviams visi tamsaus gymio užsieniečiai kažkodėl asocijuojasi su musulmonais).
Jie tarsi šunys ant šieno – nei patys ėda, nei kitiems duoda, tačiau paloti sugeba kiekvienas.
Surizikavau ir paklausiau vienišiaus, kodėl jis pats nenusiperkantis prabangios mašinos ir neapipilantis kokios gražuolės dovanomis arba neišmokstantis gražbyliauti ir taip nesusirandantis kokios lietuvės? Tuomet perpykęs demonas virto mekenančiu avinėliu, nežinančiu, ką atsakyti ir tėškusiu kontroversišką pasiteisinimą: „Noriu normalios lietuvės, bet visos jos TOKIOS“. Į klausimą – „kokios tokios?“ lietuvaitis atsakymo apskritai neturėjo.
Gyvenant Didžiojoje Britanijoje susirasti porą iš tos pačios šalies kartais atrodo neįmanoma misija. Lietuviškoje aplinkoje besisukiojantiems emigrantams tai gali atrodyti labai paprasta, tačiau tokiu atveju populiariausi lietuviški pažinčių portalai nebūtų užgriozdinti nelaimingų vienišių iš Anglijos profiliais.
Lietuviams itin nepatinka merginos bei moterys, gyvenimo keliui pasirinkusios kitos rasės vyrus. Jie tarsi šunys ant šieno – nei patys ėda, nei kitiems duoda, tačiau paloti sugeba kiekvienas. Negaliu suskaičiuoti, kiek kartų girdėjau, mačiau ir skaičiau pasipiktinusių tautiečių rypavimus, esą kitataučius besirenkančios moterys – paleistuvės, barakudos arba, o siaube, baidyklės, į kurias tėvynainiai nė akies krašteliu nedirstelėtų.
Taip vyriškiai parodo savo unikalų išrankumą priešingai lyčiai, kuriuo išsiskiria pasaulinio garso sportininkai ar pramogų pasaulio žvaigždės. Tačiau mūsų tautiečiai kažkodėl jaučiasi išskirtinai ypatingi ir nusipelnę iš žurnalų viršelių nužengusios deivės. Deja deja, patys tokių standartų dažnai nė iš tolo neatitinka. Galiausiai, jų lūpomis prabyla pavydas, kai patys nesugeba duoti moterims to, ką gali kitataučiai.
Vieša paslaptis, kad būtent lietuvių vyrų išrankumu ir nepakantumu skundžiasi kitataučius pasirinkusios moterys. Be to, dažnas mūsiškis augęs šeimoje, kurioje moters vieta – prie puodų, o nuomonė – „po dvylikos“, tad ir patys propaguoja tokį šeimos modelį. Užsienyje gyvenančios lietuvės dažnai nori šiek tiek daugiau, negu laikyti visus keturis namo kampus. Paprasčiausio dėmesio ir pagarbos, kurių, pasak jų, lietuviai suteikti negeba.
Mūsų tautiečiai kažkodėl jaučiasi išskirtinai ypatingi ir nusipelnę iš žurnalų viršelių nužengusios deivės.
Nepažįstu visų Lietuvos vyrų, todėl negaliu tvirtinti, kad visi jie be išimties – kiaulės. Taip kalbančios moterys, greičiausiai, pačios tvirtai tiki kiekvienu savo žodžiu ir iš dalies teisina savo pasirinkimą prieš pykčio pritvinkusius tautiečius.
Kita vertus, nemažai pažįstamų moterų sąmoningai atsisako lietuvių ir dėmesį kreipia tik į užsieniečius. Šios prisigalvojusios įvairiausių priežasčių, kodėl taip pasirinko. Populiariausi mano girdėti teiginiai – „lietuviai nevertina moterų“, „lietuviai bijo protingesnių už save partnerių“, „tu įsivaizduoji, kaip man jo visos pavydės, kai parsivešiu parodyti į Lietuvą?“...
Norintys lova, džiaugsmais bei vargais Anglijoje dalintis su tautiečiais, pasirenka kryžiaus kelius ir turi skirti daugybę jėgų bei pastangų. Jie tarsi žvejoja amūrus lydekų ir karpių knibždančiame tvenkinyje. Ištraukia į krantą laimikį, apžiūri ir supratę, kad užkibo ne ta, paleidžia atgal į gelmes.
Gyvenant emigracijoje užsieniečio partnerio pasirinkimas – visiškai natūralus, mat bene kiekvienam kasdien tenka bendrauti su pačių įvairiausių tautybių ir rasių žmonėmis. Na, išskyrus tuos, kurie emigravę aplink save susikuria „Mažąją Lietuvą“, iš kur baugu iškišti nosį. O ką daryti, jei dėmesį prikausto žavus nigerietis ar maloni smulkutė pakistanietė? Juk širdžiai neįsakysi. Lietuvių užsienio šalyse paprasčiausiai mažiau nei kitų, todėl ir pasirinkimas – menkas.
Norintys lova, džiaugsmais bei vargais Anglijoje dalintis su tautiečiais, pasirenka kryžiaus kelius ir turi skirti daugybę jėgų bei pastangų.
Lietuviui ieškant lietuvio būtina lankytis vietose, kur gausu tautiečių. Tai įgyvendinti įmanoma, tačiau tuomet tenka atsisakyti užsienio šalies teikiamų privalumų ir susikoncentruoti į meilės paieškas. Lietuvio ieškant britiškame renginyje galimybės sumažėja beveik iki nulio, o ir vakarėliuose dažnai besilankantys mūsiškiai sparčiai tituluojami „tūsovščikais“, kuriuos į poras renkasi retas.
Dar viena, regis, paprasčiausia išeitis, ieškant mylimojo tautiečio – pažinčių portalai. Va ten tai tikras lobynas! Norint galima rasti visokių lietuvaičių. Nuo tokių, kurie virtualiai apipila komplimentais, rožių žiedlapiais, dovanoja žvaigždes, o susitikus akis nudelbia į batus, iki tokių, kurie iš profilio nuotraukos atsirėmę į „bemsą“ mosuoja sugniaužtu kumščiu, o pirmoje žinutėje siūlo pralėkti pro miestą, o po to... Na, patys suprantate.
Gyvenant užsienyje būti vienišam – itin nemalonus jausmas, tad neretai pasitaiko tautiečių, išsirenkančių bet ką, kad tik nereikėtų gyventi vienam. Ne kartą girdėjau besiskundžiančių, kad Lietuvoje su dabartiniu partneriu žmogus niekad negyventų, bet čia pasirinkimas mažas, o taip norisi, kad namie kas nors lauktų...
Tokiuose kosmopolitiškuose miestuose išsirinkti tinkamą partnerį ir dar lietuvį – nežmoniškai sunku. Todėl siūlau susirinkti visas savo vaikiškas pašaipas, netolerantiškas baimes, menkavertiškumo kompleksus ir lipti iš smėlio dėžės.
P.S. Užbėgdama pašaipūnams už akių atsakau į kilsiantį klausimą – ne, aš į poras užsieniečio neišsirinkau. Ir ne, to daryti neketinu.
