Darbo reikalais Londone lankiausi dešimtyse koncertų ir visada rašiau tik tai, ką mačiau savo akimis, išgirdau ir pajutau pati. Ir tikrai ne visada tai, ką norėjo, kad rašyčiau organizatoriai bei patys atlikėjai. Jei renginio vedėjas ant scenos svaidosi pernelyg pikantiškais juokeliais, sunkiai pastovi ant kojų, bet alaus bokalo iš rankų nepaleidžia, taip ir parašau.
Jei tualete įsiutusi vidutinio amžiaus bobelė ima rodyti apnuogintą pilvą bei dėl neaiškios priežasties grasinti fiziniu susidorojimu kitai, neslepiu ir to. Už lankytojų elgesį tiesiogiai neatsakingi nei organizatoriai, nei atlikėjai, dažniausiai – kultūros stoka ir nesaikingas stipriųjų gėrimų vartojimas, tačiau kaltų visada ieškoma. Publikavus ne pačias gražiausias detales apie renginį, atpirkimo ožiais itin dažnai tampa žurnalistai bei fotografai.
Suprantu, kad kiekvienas atlikėjas bei renginio organizatorius atlikęs savo darbą nori sulaukti tik teigiamų atsiliepimų. Gaila, bet nepavyksta suvokti, kodėl į Londoną pasirodyti atvykus lietuviams atlikėjams, žiniasklaidos atstovams akreditacijos į renginį suteikiamos pasitelkus mistinį vertinimo kriterijų – išskirtinę atranką. Tuo tarpu patekti į užsieniečių atlikėjų koncertus gali visos žiniasklaidos priemonės, neatsižvelgiant į tai, kokius darbuotojus akredituoja.
Jei renginio vedėjas ant scenos svaidosi pernelyg pikantiškais juokeliais, sunkiai pastovi ant kojų, bet alaus bokalo iš rankų nepaleidžia, taip ir parašau.
Daugiau nei prieš mėnesį gavusi akreditacijas sau ir fotografui į Džordanos koncertą Londone suplanavau savo laiką bei pasiruošiau darbui. Paskutinę minutę akreditacijos buvo atšauktos motyvuojant visiškai neprofesionaliu argumentu – „patirtis rodo, kad nieko gero iš to nebūna“ (vėliau „patirtis parodė“, kad nieko gero nebūna ir be žurnalistų).
Dainininkės vyras bei vadybininkas kreipėsi tiesiogiai į mane ir uždraudė būtent man dirbti koncerte perskaitęs keletą mano ankstesnių renginių aprašymų. Teko aprašyti ne vieną būtent šios atlikėjos koncertą ir ne kartą bendrauti su jos vadybininku, tad toks neadekvatus elgesys – šokiravo.
Pasitaiko, kad į renginius neįleidžiami jokių žiniasklaidos priemonių atstovai. Tuo pastaruoju metu išsiskiria SEL koncertai. Tačiau išduoti vilko bilietą konkrečiam žurnalistui dėl to, kad jis rašo ne vadovų į lūpas sudėtus meilikaujančius žodžius, o apie tai, kas įvyko iš tikrųjų, mažų mažiausiai, neetiška.
Nežinau, ar persona non grata statuso suteikimas konkretiems žurnalistams plačiai paplitęs ir Lietuvoje. Štai Londone lietuviškus renginius organizuojantys asmenys linkę užčiaupti žurnalistams burnas pačiu lengviausiu būdu – jų neįleidžiant (arba įleidžiant tik tuos, kurie rašo griežtai pagal reikalavimus, o jų darbai atitinka nustatytus organizatorių cenzūros reikalavimus).
Išduoti vilko bilietą konkrečiam žurnalistui dėl to, kad jis rašo ne vadovų į lūpas sudėtus meilikaujančius žodžius, o apie tai, kas įvyko iš tikrųjų, mažų mažiausiai, neetiška.
Tiesa, kartais nemalonumus pastebi ne tik žurnalistai, bet ir, o siaube, renginio lankytojai. Organizatoriams tai gali nuskambėti keistai, bet visi žmonės mato, kas vyksta, ir į nepatogumus reaguoja atitinkamai.
Jei akreditacijas gavę žurnalistai visgi parašo savo nuomonę apie renginį, lengva sulaukti bėdos. Aš pati ne kartą susidūriau su tiesioginiais ir netiesioginiais grasinimais po publikacijų. Štai, aprašiusi lietuviškas Jonines Londone, du mėnesius negalėjau nusikratyti renginio organizatoriaus persekiojimo.
Vyrukas kaltino šmeižtu, nebūtomis nuodėmėmis, parsidavinėjimu tariamiems užsakovams ar jo konkurentams ir, žinoma, grasino teismais bei kitokiais nemalonumais. Naktiniai skambučiai, elektroninių laiškų ilgio SMS žinutės ir spalvingi įžeidinėjimai pasipila vien dėl to, kad kažkas padarė klaidą, o žurnalistas apie ją parašė arba fotografas užfiksavo nuotraukoje.
Reportažai iš renginių – sena, kaip pasaulis praktika, padedanti reklamuoti garsenybę bei užfiksuoti geriausias pasirodymų akimirkas profesionalo kameros objektyvu. Žinoma, pasitaiko ir blogiausių akimirkų, tačiau nuo to niekas neapsaugotas.
Juokingiausia tai, kad „pergėrę“ lietuviai Londone pliekiasi, ritasi nuo laiptų, vemia pakampėmis ir „sminga“ apsaugos darbuotojų glėbiuose – bene per kiekvieną viešą renginį. Bene per kiekvieną lietuvišką renginį būna to, ko būtų geriau išvengti, o pamačius norėtųsi tik „atmatyti“, tačiau kalbant apie lankytojų elgesį, reikia pripažinti, kad viskas priklauso tik nuo jų pačių sąmoningumo.
Dėl techninių nesklandumų renginių metu dažniausiai kalti organizatoriai, taip pat jie turi atsakyti ir už apsaugos darbuotojų ar jų kompetencijos trūkumą. Atlikėjai tiesiogiai atsakingi tik už savo pačių elgesį ir pasirodymo kokybę, tad kaltinti Džordaną dėl susimušusių moteriškių gali tik visiški neišmanėliai.
Kiekvienas renginio dalyvis, organizatorius ar darbuotojas privalo jausti atsakomybę už savo paties veiksmus, o ne post factum ieškoti kaltų. Kai kuriuos dalykus galima numatyti iš anksto, tą puikiai įrodo Andriaus Mamontovo pavyzdys atšaukus būsimus koncertus Jungtinėje Karalystėje. Šiuo atveju dėl konkrečių organizatorių kaltės nukentėjo atlikėjo gerbėjai. Galbūt per šiuos pasirodymus neadekvačių klausytojų ir nebūtų pasitaikę, bet dainininkas apsidraudė iš anksto.
Jeigu visi lietuviai renginiuose pradėtų elgtis civilizuotai, darbuotojai atliktų savo darbą nepriekaištingai ir kiekvienas prisiimtų atsakomybę už savo paties „susimovimus“, nekiltų skandalų, dainininkai viešai nerašytų apie savo ašaras, o žurnalistams negrasintų. To visiems ir linkiu – keisti pasaulį pradedant nuo savęs.
TAIP PAT SKAITYKITE: Sigutė Limontaitė: Gyvenimas emigracijoje – kruvina kova
