Ne vienerius metus nuo patyčių mokykloje kentėjau ir aš. Teko ir fiziškai gintis nuo savo pranašumą demonstruoti bandančių priekabiautojų, kurie tuo metu buvo tokie pat vaikai kaip aš. Pikčiurnos rasdavo įvairiausių priežasčių pasijuokti bei apstumdyti.
Žiopliukams užkliūdavo, kad per gerai mokausi, vaikams iš turtingų šeimų – mano pigūs apdarai, tradicijų mėgėjams – neįprastas stilius... Dažnai buvau vadinama necenzūriniais žodžiais, kurių kartoti nesinori, ant manęs spjaudė, stumdė ir koneveikė.
Esu įsitikinusi, kad tokiose situacijose privalo įsikišti mokytojai bei tėvai, tačiau ir tai padaryti nėra paprasta. Vieni vaikai bijo ar gėdijasi prisipažinti, kitiems prisipažinus, užgauliotojai ima koneveikti dar stipriau.
Dažnai buvau vadinama necenzūriniais žodžiais, kurių kartoti nesinori, ant manęs spjaudė, stumdė ir koneveikė.
Nuo mažumės buvau mokyta papasakoti tėvams viską, kas neduoda ramybės, tad pasisakyti, kad esu užgauliojama, nebuvo sunku. Deja, tėvams pasikalbėjus su mokytoja bei skriaudikų tėvais, situacija tik pablogėjo.
Pykčio ir ironijos kupini vaikai dažnai to prisimoko iš savo tėvų, nesuvokiančių, ką daro negerai. Tad paskundus nenaudėlį jo šeimai toli gražu ne visada pasiekiamas norimas rezultatas ir patyčios liaujasi.
Vieno iš mano skriaudikų tėvai sugėdino ir mane (už skundimąsi), ir mano tėvus (už kišimąsi į „vaikų reikalus“), tad jų sūnus kitą dieną mokykloje mane paprasčiausiai puolė mušti. Niekur nesidėsi, teko gintis. Smurtas tikrai nėra tinkamas šios bėdos sprendimo būdas, tačiau iki šiol manau, kad jei berniuko tėvai būtų su juo pasikalbėję, tąsyk nebūčiau grįžusi namo kruvina.
Apsiginti nuo negerų vaikų mane kantriai ir ilgai mokė tėvai, bet ne mosuojant kumščiais ar tyčiojantis iš jų pačių. Greitai supratau, kad tie, kurie juokiasi, iš tiesų patys yra labai nelaimingi, todėl taip reikalauja dėmesio ir ieško būdų, kaip bent minutę savo gyvenime pasijustų viršesni už kitą.
Greitai supratau, kad tie, kurie juokiasi, iš tiesų patys yra labai nelaimingi, todėl taip reikalauja dėmesio ir ieško būdų, kaip bent minutę savo gyvenime pasijustų viršesni už kitą.
Laimingas bei gerą nuo blogo skiriantis vaikas niekada nesijuoks iš bendraamžio ir stengsis apginti silpnesnį. Ujami ir netinkamai namuose mokomi mažieji patyčias išnaudoja lyg ginklą ar skydą, saugantį jų skausmą nuo aplinkinių. Būtent tėvams reikia kalbėtis su savo atžalomis, nepriklausomai nuo to, kurioje barikadų pusėje jie stovi – skriaudiko ar skriaudžiamojo.
Aš, padedant tėvams, patyčių bėdą išsprendžiau pati. Berniukui, besijuokusiam iš manęs, kad gerai mokausi, ėmiau padėti ruošti namų darbus. Labai gaila, bet jo tėvai nesirūpino, jog vaiko pasiekimai mokykloje – apgailėtini. Supratęs, kad nėra idiotas, kokiu laikomas namuose, vaikas nustojo juoktis iš kitų ir ėmė stengtis pagerinti savo paties rezultatus.
Vaikigaliams į mano užpakalį siekiančias kasas įvėlus kramtomąją gumą, tiesiai jiems prieš akis išsitraukiau žirkles ir išsikirpau suveltą seilėtą sruogą. Daugiau jie nebekibo.
Vaikų patyčios nėra liga, o tik simptomas, atskleidžiantis, kad tėvai savo pareigas atlieka netinkamai.
Labai dažnai tėvai moko vaikus, iš kurių tyčiojamasi, paprasčiausiai nekreipti dėmesio, esą pikčiurnoms greitai atsibos į nieką nereaguojanti auka. Bėda ta, kad vaikas gali apsimesti nekreipiantis dėmesio, tačiau kiekvienas žodis ir veiksmas, nukreiptas prieš mažametį, įstringa jo galvoje. Savyje kaupiamos emocijos vieną kartą išliejamos, o pasekmės gali būti tragiškos.
Stulbinantis jaunų žmonių savižudybių skaičius Lietuvoje šiurpina nė kiek ne mažiau negu dėl patirtų užgauliojimų ranką prieš save keliantys paaugliai ir net vaikai. Patyčios ir savižudybės – tarpusavyje glaudžiai susiję reiškiniai, kurių sprendimo būdai labai panašūs.
Esu tikra, kad atviri pokalbiai su vaikais, dėmesys jiems ir įsiklausymas yra pagrindiniai dalykai, galintys užkirsti kelią psichologinio ir fizinio smurto naudojimui, o nuo jo kenčiantiems iškelti problemą į viešumą. Bet pirmiausia reikia susimąstyti tėvams. Vaikų patyčios nėra liga, o tik simptomas, atskleidžiantis, kad tėvai savo pareigas atlieka netinkamai.
Stebint Londone gyvenančių lietuvių vaikus labai lengva suprasti, kaip ir apie ką jų namuose kalba tėvai. Pramaniūgos, skriaudžiantys silpnesnius, dažniausiai patys nulenkę galvas klausosi, kaip tėvai ant jų rėkia vidury parduotuvės ar gatvėje. Tie, kurie juokiasi ar stumdo kitų tautybių vaikus, vakarais turbūt girdi, kaip tėvai keikia „pašalpinius babajus“ ar „sutrius juodžius“.
Vaikai elgiasi taip, kaip mato besielgiant tėvus, tad pradėti reiktų nuo jų. Patyčias kenčia ir jas propaguoja ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, greičiausiai vaikystėje neišmokyti supratimo apie šį reiškinį.
Jei suaugę ir vaikų turintys tėvai užgaulioja kitus ar už akių niekina ne tokius, kaip jie, ko reikia tikėtis iš jų atžalų?
TAIP PAT SKAITYKITE: Sigutė Limontaitė: Rasistų ir homofobų Lietuva – aš politikas, man viskas dzin
