Sigutė Limontaitė: Svajojantys emigruoti į Angliją, niekas čia jūsų nelaukia!

Naivuoliai, trokštantys geresnio gyvenimo emigracijoje – mėgstamiausias sukčių, besipelnančių iš tautiečių, patiekalas. Klausydamasi apgautų, sumuštų, apvogtų, išnaudotų, parduotų lietuvių jau keletą metų negaliu atsistebėti, kodėl žmonės nepasimoko. Juk žiniasklaidoje labai dažnai pasirodo nuskriaustų emigrantų istorijų apie aklą pasitikėjimą nepažįstamais tautiečiais ir kabliuką, kurį prarijo, nes nesisaugojo.
Sigutė Limontaitė
Sigutė Limontaitė / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Statistikos ekspertai nedžiugiai pranešė, kad emigracijos iš Lietuvos srautai šiemet didesni nei pernai. Spartėjantį išvykimą bandoma susieti ir su šauktinių armijos įvedimu, ekspertai sako, kad vyrai, kurių šiemet, esą, išvyko daugiau, galimai pabėgo iš šalies, vengdami tarnybos arba apsimetė, kad pabėgo ir užsiregistravo užsienyje. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Bet aš ne apie tai.

Kalbu apie tuos, kurių svajonės apie aukso kalnus Anglijoje – didesnės už savisaugos instinktą. Apie tuos, kurie niekad nebuvo nosies iškišę už savo rubežiaus, tačiau tiki, kad užsienyje lengvai įsitvirtins. Ir kodėl netikėti, juk Petrui taip gerai sekasi, prasigyveno ir mašiną, va, nusipirko. Grįžta šypsodamasis baltais spindinčiais dantimis ir pasakoja, kaip susirado svajonių darbą, o dabar užkala gražaus pinigėlio.

Dar, va, Onutės anūkė kažkur ten Anglijos kaimo laukuose porus nurinkinėja. Darbšti mergaitė buvo ir tada, kai gyveno čia, o ten, sako, ją labai gerbia ir daug moka už gerą darbą. Kaskart parvažiuoja su vis naujais apdarais ir pasakoja, kaip myli Angliją ir koks puikus ten jos gyvenimas.

Dėl savo pačių saugumo bent vieną kartą siūlau įsikalti į galvas – nuostabių sąlygų ir gerų pinigų už dyką Anglijoje niekas nesiūlo!

Apgavikai jau ilgiau nei dešimtmetį naudojasi ta pačia schema ir tomis pačiomis nuvalkiotomis frazėmis – siūlo gerai apmokamą darbą, pastogę, „sutvarko“ dokumentus ir, svarbiausia, nereikalauja anglų kalbos. Dėl savo pačių saugumo bent vieną kartą siūlau įsikalti į galvas – nuostabių sąlygų ir gerų pinigų už dyką Anglijoje niekas nesiūlo! Jei vis dar tikite, kad užsienyje jūsų laukia išskėstomis rankomis ir vos atvykus po kojomis nuties raudoną kilimą, virš galvos orą vėsins palmių šakomis, kišenes prikiš pinigų, o į burną vos prasižiojus dės ikrus, įsignybkite sau.

Pirmą kartą Anglijon išvykdami lietuviai dažnai nepamąsto, kiek laiko jiems užtruks gauti socialinio draudimo numerį, atsidaryti banko sąskaitą ir susitvarkyti kitus dokumentus, be kurių neįmanoma gauti legalaus darbo. Nepamąsto, nes to nežino. Tarpininkai „įdarbintojai“ to ir nesako, tik žada rožinį gyvenimą su vienaragiais ir vaivorykštėmis virš niūraus kaimo. Kita vertus, legalaus darbo jiems ir nereikia. Juk tas geras dėdė iš interneto viską sutvarkys ir pakeis pilką Lietuvos vargų nukamuoto vargdienio gyvenimą.

Niekas ten jūsų nelaukia! Na, gerai, ne visai niekas. Vis naujų aukų labai laukia lyg rykliai tris eiles dantų iššiepę apgavikai. Saldžialiežuviškai gražbyliaudami jie kasdien kurpia patraukliausius skelbimus ir skelbimėlius, patiklius protus pavergiančius lengvais būdais praturtėti.

Anglijoje nėra organizacijos, galinčios padėti žmonėms be socialinio draudimo numerio. 

Sulaukę naujos aukos apvynioja ausis spagečiais, atsivilioja į nepažįstamą šalį, o tada – BŪM! Prasideda neaiškus mekenimas, gyvenimas klaikiose irštvose su keliasdešimt panašaus likimo nuskriaustųjų, nesibaigiančios juodo darbo valandos ir pasų atiminėjimai.

Tokie vargšeliai, patekę į nagus psichologinio ir fizinio smurto asams, net negali niekam pasiskųsti. Anglijoje nėra organizacijos, galinčios padėti žmonėms be socialinio draudimo numerio. O tokio imigrantai fermų darbuotojai ir labdaros maišelių mėtytojai tiesiog neturi ir, žinoma, nežino, kaip gauti.

Svarstau, kiek dar prireiks metų ir nukentėjusiųjų istorijų, kol prieš emigraciją pilkoji masė pradės domėtis ne tik tuo, ką jiems duos nusikaltėlis darbdavys? Kiek prekiautojų žmonėmis grupuočių dar reikės pričiupti, kol lietuviai nustos galvoti „Man taip tikrai nenutiks“ ir pasirūpins savimi prieš lipant į lėktuvą?

Šio teksto iliustracijai papasakosiu apie susitikimą Londone su keturiais lietuviais benamiais. Skirtingo amžiaus vyrai iš vieno Lietuvos kaimelio nutarė geresnio gyvenimo ieškoti Londone. Kaip tarė, taip ir padarė  – „pagūglinę“ populiariąją frazę „darbas Anglijoje“ vos per kelias minutes rado potencialų darbdavį. Šiam, žinoma, pažadėjo po porą šimtų už įdarbinimą, nežinodami, jog tai – nelegalu. Paliko šeimas, įsimetė porą džinsų, pasiėmė po sunkiai sutaupytus keliasdešimt svarų ir sušokę į mikroautobusiuką atkeliavo į vietą.

Londone jų jau laukė automobilis su keletu plačiapečių vyrukų. Šie, ilgai nesiterlioję, pasiėmė užmokestį už nesurastą darbą, vyrų asmeninius daiktus, o smūgiais į galvą nesunkiai įtikino atiduoti ir santaupas.

Ketveriukė liko kaip stovi viename iš didžiausių pasaulio miestų. Jiems šovė išganinga mintis – juk Londone yra Lietuvos ambasada, ten tikrai padės. Žinoma, neįsivaizduodami, kur yra toji įstaiga ir kaip iki jos nukakti, vyrai bene savaitę pėsti šlaistėsi po miestą, miegojo gatvėse (nes parkai naktimis rakinami) vienas kitą saugodami. Aišku, nepamiršo ir policijos, pamatę nuovadą užėjo pasiskųsti, tačiau angliškai nekalbantiems purviniems ir sumuštiems lietuvaičiams pareigūnai negalėjo niekuo padėti.

Perpildytuose nakvynės namuose jų taip pat nelaukė niekas, tik davė užkąsti ir išsiuntė toliau laimės ieškoti. Po daugybės nuotykių ir kančių emigrantai rado Ambasadą ir paprašė pagalbos. Darbuotojai pasiūlė tik vieną – pasidaryti laikinus pasus, kad galėtų grįžti į Lietuvą. Vieno paso padarymas kainavo 5 svarus, kurių vyrai, aišku kaip dieną, neturėjo. Už jų pasus sumokėjo lietuvis, tuo metu laukęs eilėje.

Čia niekas mums nepadeda, turbūt teks eiti vogti, o už nusikaltimą mus deportuos. 

Kai nupirkusi jiems kavos ir maisto kalbėjau su savaitę nesipraususiais vyrais, šie nuleidę akis, susigėdę vos girdimai pasakojo apie paliktas žmonas bei mažus vaikus. Vidutinio amžiaus benamis paslapčia braukė ašarą prisiminęs, kad dėl šios kelionės metė darbą ir, greičiausiai, žmona jį paliks. Nors ir laukė pasų, naujai iškepti emigrantai neturėjo nė žalio supratimo, kur gaus pinigų kelionei į tėvynę. „Čia niekas mums nepadeda, turbūt teks eiti vogti, o už nusikaltimą mus deportuos. Daugiau nežinome, ką daryti“, – susigėdęs ir nevilties kamuojamas tarstelėjo vienas.

Tai – tik vienas iš pavyzdžių, kas nutinka naivuoliams, pasitikintiems savo darbą puikiai atliekančiais nepažįstamais verbuotojais. Tokių istorijų – šimtai, tačiau akivaizdu, kad iš svetimų klaidų nepasimokoma.

Taip pat skaitykite: Sigutė Limontaitė: Palikit tuos emigrantus ramybėje

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų