Emigravus norėjosi nepamiršti lietuvių kalbos ir bent savo malonumui parašinėti. Netrukau įsisukti į vietos lietuvių bendruomenę bei pajusti tvirtą arogantiško Anglijos verslininko (iš didžiosios raidės) kumštį, bandantį parodyti, „kur mano vieta“.
Vienos iš didžiausių Didžiosios Britanijos lietuvių žiniasklaidos priemonių vadovė – puikus pavyzdys to, ką tautiečiai biznieriai emigracijoje vadina vadovavimu kompanijai. Darbuotojams besikeičiant dažniau nei mėnulio fazės, minėta keletos įmonių savininkė (lietuviai, apie kuriuos kalbu, retai turi vos vieną verslą), apsigaubusi šventojo aureole, per šešerius veiklos metus nesugebėjo suprasti, kad kelis vis dar lojalius žmones derėtų paskatinti kad ir paprastu „ačiū“. Padorus atlygis ir pagarba nusipelniusiam darbuotojui, įtariu, nei kartelio nešmėstelėjo pelno ištroškusiose smegenyse.
Negana to, sakinio be klaidų nesugebanti sudėlioti verslininkė manėsi žinanti daugiau už dešimtmečius patirties šioje srityje turinčius žmones. Galiausiai, mokydama „kaip reikia dirbti žurnalistui“, nesugebėjo sukontroliuoti savo elgesio ir driokstelėjo riebių epitetų mano atžvilgiu krušą.
Vėliau, bandydama parsivilioti atgal staiga itin vertinga tapusią darbuotoją, motyvuoti bandė pasinaudodama neatremiama lietuvių verslininkų fraze, bet apie ją vėliau.
Auksinė frazė: be manęs tu – niekas
Pasitelkus geležinį veidą ir išprievartautą mandagią direktoriaus šypseną savo sričių ekspertai kasdien patiria proto plovimo sesiją. Tiesiai per aplinkui jie tikinami turintys jausti dėkingumą, kad juos, „nieko nesugebančius ir kvailus“, teikėsi įdarbinti tokia didinga lietuvio įmonė.
Vieša paslaptis, kad kiekvienas lietuvis verslininkas Didžiojoje Britanijoje šventai tiki esantis geriausias viršininkas šalyje. Bene kiekvieno iš jų mėgstamiausia frazė, kurią, turbūt kartoja vietoj „Tėve mūsų“, prieš miegą yra: „Niekur kitur Anglijoje geriau nerasi, mes suteikiame tau geriausias sąlygas ir mokame daugiausiai“.
Kitaip tariant, kur tu dėsies žiemą basas, tik sėdėk, vargšas emigrante, tylėk pabrukęs uodegą ir ardamas už minimumą malonėk būti dėkingas man. Keisčiausia, kad berdami tuos žodžius, jie nuoširdžiai mano, jog pasirinkimo laisvę turintis žmogus kęs pažeminimą ir nesusiras kitos darbo vietos. Tenka pripažinti, kad dalis vis dar kenčia ir, turbūt, kentės ilgai.
