Žinoma turi! Ir dar kokį. Tiesa pasakius, daugybė, bent jau tam tikro psichologinio tipažo prašalaičių, norėtų tapti Kontoros žmonėmis. Ištisos eilės norinčių čia patekti būriuojasi prie laukųjų durų ir laukia savo šanso. Apie Kontorą kaip patrauklią darbovietę sklando vaizdingos legendos. Tiesa, jose neatsispindi nei auka, kurią tenka mokėti dalyviams, nei paties žmogaus transformacija.
Pasitelkiant viena ryškiausių XX a. mąstytojų vadinamą Simone Weil, beje, padariusią įtaką J.Ivanauskaitei (o gal, kas žino, ir paskatinusiai aprašyti Kontorą), galima kalbėti apie kerinčias Kontoros galias ir poveikį individui. Ilgesnį laiką čia praleidęs žmogus ima panašėti į šiuolaikinį trogloditą, kuriam terūpi aukos medžioklė, būdinga nejautra kitam, o savastis geriausiai atsiskleidžia biurokratinių procedūrų urvuose. Iš pažiūros ten nueina padorus individas, bet greitai tampa Kontoros žmogumi.
Ontologinį regresą išduoda persismelkimas naujakalbės žargonu, viršininko baimė, procedūros viršenybė ir begalinis nuolankumas leistiniems mąstymo šablonams – taisyklės yra tokios ir taškas. Lieka tik pareigos ir funkcijos. Laisvu piliečiu kadaise buvęs individas pamažu susilieja su biurokratine mašina ir neretai tampa kažkuo iš esmės priešingu nei dėmesingu visuomenės interesų talkininku. Žmogus, kurio gelbėjimo tikslu vienaip ar kitaip ir buvo sukurtos visos Kontoros, šiandien nugula užmarštin ir labiau esti perteklinis tikrovės elementas nei pagrindinė veiklos priežastis.
Tai nereiškia, kad šie žmonės blogi ar verti pasmerkimo. Problema išplaukia persipynus kelioms aplinkybėms: individualumo, patirties ir analitiškumo stokai, privalomai adiaforai, pavaldumo ryšiams bei kolektyvinių aistrų fabrikui.
Perfrazuojant Simone Weil, verta apibūdinti simbiotinius ryšius tarp Kontoros gylio ir čia nardančio Kontoros žmogaus, kurių esti trys.
Pirma, kiekviena Kontora siekia pažadinti kolektyvines savo narių aistras. Kitaip tariant, įdiegti tikėjimą, kad atstovaujama Kontora yra geriausia iš šauniausia. Anot S.Weil, kolektyvizmas, nesvarbu ar jis būtų socialistinis, konservatyvus ar liberalus, „neturi nei lūpų, nei plunksnos“, todėl jis patrauklus norintiems jame slėptis. Anot autorės, „saviraiška duota asmeniui, o ne kolektyvui“.
Tuo tarpu Kontora beveik nesiorientuoja į išskirtinio mąstymo žmones, tačiau puikiai traukia vidutiniškų gebėjimų karjeristus. Tai nereiškia, kad šie žmonės blogi ar verti pasmerkimo. Problema išplaukia persipynus kelioms aplinkybėms: individualumo, patirties ir analitiškumo stokai, privalomai adiaforai, pavaldumo ryšiams bei kolektyvinių aistrų fabrikui. Ilgainiui tai formuoja hermetiškas, stiprios hierarchijos struktūras, kurios pasižymi totalitarine atmosfera.
Antra, ji formuoja tendencingą savo narių mąstymo būdą – pasaulis yra toks, kokį jį nušviečia Kontora. Savitai, originaliai ir autonomiškai mąstantis individas čia ne itin reikalingas. Individualumas nėra pripažįstamas. Jis naudingas tik tiek, kiek neprieštarauja pasirinktam kursui, jei ištinka mąstymo stygius. Intelektinę bei kūrybinę impotenciją stengiamasi kompensuoti narių augimu. O jei reikia, konkrečias veiklos kryptis nusižiūrėti nuo kitų. Ir nors Kontoros žmonės neretai įsitikinę, esą jų pašaukimas pakeisti pasaulį, verta diskutuoti – ko vertas šis pokytis jei vardan jo aukojamas žmogus?
Trečia, nei viena Kontora neturi pakankamo skaitlingumo (nei narių, nei prijaučiančių), užtikrinančių atstovaujamų idėjų teisėtumą ir perspektyvumą visuomenėje. Todėl nuolatinis augimas tampa pagrindiniu Kontoros tikslu ir sykiu kriterijumi, kuriuo matuojamas gėris.
Kodėl Kontora vis tik daugeliui yra patraukli? Greičiausiai dėl to, kad ji pasiūlo apynasrį... turiu omenyje apsaugą ar net užuovėją individualizmo iššūkiui. Tokiam gyvenimui, kuris reikalauja nuolatinio galvojimo ir atsakomybės už savo sprendimus prisiėmimą. Ji leidžia nusišalinti nuo tokių egzistencinių įtampų ir pasislėpti už tarnybinių reikalavimų – aš nesu atsakingas, nes man taip liepė – užutekyje. Bet tuo pačiu – išlaikyti galią (!). Galią nurodinėti kitiems kaip gyventi, įskaitant tuos, kurie nelinkę atsiriboti nuo individualizmo naštos. Tiesą pasakius, tokie tipai, kurie bet kokiam determinizmui ir fatalizmui įpratę sakyti įmanoma alternatyva, kelia tam tikrą šiurpą. Greičiausiai ne tik dėl primetamos tvarkos kvestionavimo, bet ir asmeniško priminimo apie kažkieno kito individualybės atsisakymą.
Kontoros poveikį bet kuriam laisvę gerbiančiam žmogui padės iliustruoti epizodas iš F.Kafkos „Proceso“, kuomet ponui K., bevaikštinėjančiam administracijos labirintais, ima trūkti oro ir pasidaro pernelyg silpna idant jis paeitų savarankiškai. Poros darbuotojų atvestas iki laukųjų dujų ir kvėptelėjęs gaivaus oro, jis bematant susigrąžina jėgas ir pasitikėjimą savimi. Tuo tarpu kontoros darbuotojams, pernelyg pripratusiems prie slogaus koridorių tvaiko, nevaržomos gaivaus oro plotmės ėmė svaiginti galvą.
Atidesnis skaitytojas, jau pastebėjo, liaudiškai tariant, kryptingą spalvų sutirštinimą. Sprendimą lėmė noras aiškiau įvardinti kai kuriuos laisvės menininko ir Kontoros žmogaus skirtumus. Kad ir kaip būtų, visada apsimoka kalbėti apie didžiausius visuomenės skaudulius. Kaip nei kultūra nei mokslas Lietuvoje neturi šansų tapti prioritetinėmis sritimis, taip ir konflikto potencialas tarp šių dviejų polių niekada nedings. Tačiau tik jis abiems pusėms leidžia palaikyti sportinę formą ir išlaikyti pagrindinį visuomeninio intereso leitmotyvą – kaip galima padaryti geriau?!
Tai klausimas su kuriuo ir norisi pasitiki Naujuosius!
Trogloditas (lot. trogloditus) – urvinis žmogus.
Dainius Genys yra Vytauto Didžiojo universiteto sociologas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Force majeure – Kontora
