Beje, galiu atvirai pasakyti, jog jau kurį laiką rimtai svarstau trauktis iš žurnalistikos į visai kitą sritį, šiuo metu ant mano stalo kaip tik guli vienas iš tokių pasiūlymų, todėl tai visai puiki proga tam tikriems apibendrinimams. Visi čia minimi asmenys tikri, neišgalvoti, sutapimai neatsitiktiniai.
Visi čia minimi asmenys tikri, neišgalvoti, sutapimai neatsitiktiniai.
Taigi, nuo ko pradėti ilgą tekstą, kuriame bus visi svarbiausi Lietuvos redaktoriai ir redaktoriukai? Galim nuo restorano Vilniaus senamiestyje. Pirmadienį išėjęs iš „Da Antonio“ buvo susemtas „Lietuvos ryto“ galva, sąžinė ir piniginė Gedvydas Vainauskas. Jei STT jį tikrai stebėjo nuo praėjusios vasaros, tai greičiausiai į jos akiratį pakliuvau ir aš, nes prieš tai tame pačiame restorane su G.Vainausku buvau susitikęs ne vieną kartą.
Buvau pakviestas pasikalbėti, kaip gali keistis „Lietuvos rytas“, ir man pasiūlyta prie tų pokyčių prisidėti perimant portalo vairą iš tuo metu jam vadovavusio ir tebevadovaujančio Liudo Dapkaus.
Galų gale turi baigtis gėdinga praktika, kai paskelbtas aštrus tekstas vieno žmogaus paliepimu gali būti išimtas arba pakabėjęs vos pusvalandį palaidotas archyve.
Labai išsamiai surašiau, ką būtina daryti, kad pokyčiai iš tiesų vyktų – pagaliau sutvarkyti darbuotojų atlyginimus, kad jie būtų fiksuoti darbo sutartyse ir vyr. redaktorius negalėtų jų braukyti, kai tik jam tai šauna į galvą. Aiškiai apibrėžti, kas atsako už portalo turinį.
Galų gale turi baigtis gėdinga praktika, kai paskelbtas aštrus tekstas vieno žmogaus paliepimu gali būti išimtas arba pakabėjęs vos pusvalandį palaidotas archyve. Portalo žurnalistai ir redaktorius turi būti apsaugoti nuo bet kokių verslo ar politikos veikėjų įtakų. Ir dar daug kitų dalykų, kuriems prireikė keleto lapų, todėl čia jų nevardinsiu.
Nesitikėjau, bet G.Vainauskas su viskuo sutiko pripažindamas, kad pokyčiams atėjo metas ir jis pasiruošęs juos įgyvendinti. Tiesa, paspaudus rankas ir atėjus laikui vasaros pabaigoje pasirašinėti tokius pokyčius turėsiančią garantuoti sutartį, jis dingo. Labai apsidžiaugiau, kad toliau susitikimų tęsti nebereikės ir visos dvejonės dėl G.Vainausko noro keistis baigtos.
Kodėl tai pasakoju? Pirmadienį dabartinis lrytas.lt vadovas L.Dapkus socialiniame tinkle pasidalino kritika, kaip netinkamai dirba 15min. Atsakydamas į tai L.Dapkui priminiau, kad G.Vainauskas jau valandą STT ir tai „breaking news“ visuose portaluose išskyrus jo. Lrytas pagrindinėje pozicijoje tuo metu simboliškai kabėjo antys ir tekstas apie šiltą pavasarį.
Žurnalistinės antys atskrido kiek vėliau. Dar po pusvalandžio pasirodė tekstas apie STT provokaciją ir spektaklį. Trumpas, nepasirašytas ir tendencingas. Paklausiau, kodėl prie šio teksto nėra pavardės, ir išgirdau atsakymą: „Kas čia per Malinauskas? Druskininkai į diskusiją įsijungė?“
Suprantu, Liudai, kad jūs atitrūkęs nuo realybės. Su Druskininkų meru esame skirtingose barikadų pusėse dar nuo tada, kai apie šio kurortinio miesto carą nacionalinėse žiniasklaidos priemonėse rašyti nebuvo taip įprasta, kaip dabar. Tiesa, jūsų portale tai neįprasta ir dabar, todėl nenuostabu, kad nežinote.
Bet būkim pažįstami, aš tas žmogus, kuriam buvo siūloma jus pakeisti, tačiau, skirtingai nuo jūsų, aš milžiniško skaitytojų dėmesio sulaukusios naujienos dvi valandas nemarinuočiau ir turėčiau stuburą apie tai nedelsiant parašyti taip parodydamas, kad dirbu normalioje informacinėje priemonėje. Jums, deja, tam „cojones“ nebeužtenka. Ir ne tik tam.
Kas laukia „Lietuvos ryto“, puikiai žinau iš kitos savo darbovietės – „Respublikos leidinių grupės“ pavyzdžio.
Kas laukia „Lietuvos ryto“, puikiai žinau iš kitos savo darbovietės – „Respublikos leidinių grupės“ pavyzdžio. Iš jos aš išėjau pats, kai už nepaklusimą ten šeimininkavusiam Alfredui Zdramiui iš manęs buvo atimtos redaktoriaus pavaduotojo pareigos ir sumažintas atlyginimas. Tada pasikalbėjau ir su Vitu Tomkumi, kuris mane į darbą priėmė ir net vienu metu siūlė tapti vyriausiuoju „Vakaro žinių“ redaktoriumi. Pokalbis baigėsi pareiškimu ir, kaip dabar puikiai suprantu, bilietu iš skęstančio laivo.
Dabar V.Tomkus turi tai, ką pats savo rankomis sukūrė – marginalaus turinio savaitraštį ir į gūdžią provinciją orientuotas „Vakaro žinias“, kurias ir toliau į šviesią ateitį veda tie patys vedliai. Gal nuves, dar palaukim.
Beje, išėjimas buvo skausmingas, nes turėdamas du vaikus, paskolą ir kitų įsipareigojimų bei beveik jokių santaupų, išėjau į niekur. Per mėnesį radau darbą „Žinių radijuje“.
Į jį patekau tiesiog nusiuntęs CV ir pasikalbėjęs su vyr. redaktore Laima Abromaityte. Ten taip pat vyko pokyčiai, didelė dalis komandos traukėsi, bet būtent tada pirmą kartą supratau, kad yra ir kitokia žiniasklaida. Iki tol niekada neturėjau tiek laisvės, kiek ten. Laisvai rinkausi temas, pašnekovus, tiesioginiame eteryje manęs nekontroliavo niekas.
Niekas per kuprą nemušdavo už klaidas. Puiki komanda stipriai palaikė ir tai jaučiau. Kalbos, kad Augustinas Rakauskas ar jo skirti vadovai ten daro didžiulę įtaką, tikrai yra laužtos iš piršto.
A.Rakauską mačiau du kartus, niekada jokių instrukcijų dėl turinio ar pašnekovų nebuvo. Maža to, jo paties radijuje neretai tiesioginiame eteryje skambėjo kritikos, pvz., prekybos centrams „Senukai“ ir niekas tokių žmonių nė nebandydavo blokuoti ar kaip nors užčiaupti.
Prieš ketverius metus sulaukiau savo bičiulio ir buvusio redaktoriaus Raimundo Celencevičiaus skambučio bei pasiūlymo pereiti į 15min. Kalbėtis atėjau gruodžio 31 d. Tuo metu portalui vadovaujantis Rimvydas Valatka priėmė be ilgų derybų sutikdamas su mano sąlygomis.
2013 m. rugpjūčio 1 dieną atsidūriau per plauką nuo išėjimo iš 15min.
15min laisvės buvo šiek tiek mažiau. Keli mano tekstai man buvo grąžinti papildymui. Pildžiau, nieko nemečiau ir siunčiau juos vėl redaktoriui. Galiausiai jie pasirodydavo.
Taip pat prasidėjo tai, ką daugelis žurnalistų priima gana skaudžiai, – antraščių keitimas. Pavyzdžiui, R.Valatka tvirtai užėmė poziciją skalūnų dujų diskusijoje. Ne kartą teko girdėti iš labai patikimų šaltinių, kad ir G.Vainauskas bei jo valdomos žiniasklaidos priemonės buvo labai proskalūniškos po to, kai grupė sulaukė rimtos finansinės injekcijos.
Tokios informacijos neturiu apie R.Valatką, tačiau faktai lieka faktais. Pavyzdžiui, šį savo tekstą iš diskusijos pavadinau „Skalūnų dujos – išeitis ar pražūtis?“. Kaip jis buvo pervadintas, galite pamatyti paspaudę nuorodą.
Apie tai kalbėjau su Rimvydu ir prašiau man nežinant taip pavadinimų nekeisti. 2013 m. rugpjūčio 1 dieną atsidūriau per plauką nuo išėjimo iš 15min.
„Žinių radijuje“ vedžiau laidą, kurioje diskutavome apie greitųjų kreditų rinkos reguliavimą. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vilius Šapoka pareiškė, kad ši paslauga gali būti iš viso uždrausta.
Laidą paverčiau tekstu 15min. Tekstas buvo išpublikuotas aukštoje pozicijoje, tačiau grįžęs į redakciją radau jį išimtą.
Kelios dienos iki tol 15min direktorius Tomas Balžekas redaktoriams ir verslo žurnalistams išsiuntė prašymą apie šią temą rašyti objektyviai ir išklausyti abi puses. Tuo metu greitųjų kreditų bendrovės buvo dideli reklamos užsakovai. Manau, ir dabar yra nemaži.
Mano tekste buvo abi pusės. Nedelsiant kreipiausi į direktorių prašydamas paaiškinti, kodėl mano tekstas buvo išimtas. Telefonu susisiekiau su R.Valatkos pirmuoju pavaduotoju R.Celencevičiumi ir pasakiau, kad esu apsisprendęs išeiti, nes taip dirbti negalėsiu. Raimundas pasiūlė to nedaryti ir pažadėjo padėti išsiaiškinti, kodėl tekstas dingo. Tokie atvejai 15min buvo itin reti.
Iš T.Balžeko taip pat gavau atsakymą, kad jis apie tai nieko nežino. Netrukus su manimi susisiekė pats R.Valatka ir pasakė, kad aš būsiu atleistas, jei dar kartą jį apeidamas kreipsiuosi į direktorių, bet, vis dėlto patikslino, kad tekstas vėl portale. Pasak jo, sprendimą tekstą laikinai išimti lėmė prasta jo kokybė ir antraštės formuluotė.
Gerokai paredaguotu pavadinimu tekstas pasirodė. Neįsivaizdavau, kaip turėčiau rimtu veidu kalbėtis su pašnekovais ateityje, jei žinočiau, kad yra tikimybė, jog interviu ar straipsnis nuguls kažkieno stalčiuje. Taip pat supratau, kad, nepaisant darbovietės, žurnalistas gali būti atleistas bet kurią akimirką ir tam reikia būti pasiruošus. Tiesiog, tokia darbo specifika.
Būtent tada supratau ir tai, kad 15min, nepaisant labai ambicingų ir stiprių vadovų, yra gerai subalansuota redakcija, kurioje žurnalistas nėra nurodymų vykdytojas ir būtent jo rankose yra esminiai sprendimai dėl teksto likimo.
Pavyzdžiui, portale Lrytas būtų neįsivaizduojama, kad žurnalistas kreiptųsi į direktorių Ričardą Baltaduonį ir reikalautų paaiškinti, kodėl G.Vainauskas arba L.Dapkus išėmė jo straipsnį. Lygiai taip būtų neįsivaizduojama dėl V.Tomkaus sprendimo kreiptis į grupės direktorę Dianą Veleckienę.
Ir tai lemia šių grupių nykimą bei augantį skaitytojų nepasitikėjimą. Vienas žmogus, ypač taip paniręs į įtakos karus, žiniasklaidos priemonės turinio efektyviai valdyti negali. Jis gali jį efektyviai parduoti, paspausti, pamanipuliuoti, bet greitai reaguoti, drąsiai rašyti, pelnyti šaltinių pasitikėjimą ir skaitytojų pagarbą – ne.
Šiuo metu 15min galioja pasirašytos taisyklės, kuriose juodu ant balto nurodyta, kad redaktorius neturi teisės stipriai keisti antraštės be teksto autoriaus leidimo.
Su R.Valatka dirbti nebuvo sunku. Tai labai intelektualus ir patyręs žmogus. Čia išvardinau visus atvejus, kai tarp manęs ir vyr. redaktoriaus kilo trintis. Kur kas dažniau iš jo gaudavau labai gerų temų ir stiprų palaikymą. Išeinant R.Valatkai buvo tikrai gaila.
Po jo išėjimo kilo daug klausimų, koks gi dabar bus T.Balžeko vaidmuo redakcijoje. Galiu pasakyti tik tiek, kad direktorius nėra matęs nė vieno mano teksto prieš jam pasirodant ir jokios įtakos žurnalistų darbui nedaro. R.Valatkos funkcijas iš esmės perėmė R.Celencevičius, tačiau nauja skyrių redaktorių sistema suteikė dar daugiau galimybių žurnalistui kelti klausimus, jei, jo manymu, kažkas vyksta ne taip.
Nustebino tai, kad delfi leido sau nuslėpti esminę informaciją nuo savo skaitytojų. Manau, nuo akcininkų taip pat.
Nepaisant visko, esu įsitikinęs, kad 15min greta „Verslo žinių“ grupės buvo ir yra objektyviausias portalas, kuriame žurnalistai turi tikrai daug laisvės. Ilgą laiką taip galvojau ir apie delfi. Nesu šio portalo simpatikas dėl daugelio priežasčių, bet ilgą laiką negalėjau prikišti jiems neobjektyvumo.
Situacija iš esmės pasikeitė praėjusių metų pabaigoje, kai viešumon išlindo korupcinis skandalas, kurio epicentre atsidūrė „pagrindinis naujienų portalas“.
Nusivyliau ne tuo, kad delfi pradėjus svilti padams ir kitų žiniasklaidos priemonių atstovams ėmus klausinėti skubiai atbuline data atsižegnojo nuo savo darbuotojo Justino Vanago. Po nakvynės Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) areštinėje jis ir toliau ramiai dirbo delfi, toliau „derino“ projektus delfi vardu, nors viešai skelbiamame darbuotojų sąraše jo nėra. Turiu ne vieną tai patvirtinantį oficialų jo laišką viešųjų ryšių agentūroms.
Nustebino tai, kad delfi leido sau nuslėpti esminę informaciją nuo savo skaitytojų. Manau, nuo akcininkų taip pat. Pamenat, su kokiu rezonansu STT darė kratas Aplinkos ir Susisiekimo ministerijose? Tai buvo pirmos eilutės žinia visuose portaluose. Delfi taip pat. Pamenu, kaip įtemptai pasitelkę savo kontaktus bandėme gauti informaciją, kas gi iš tiesų vyksta. Tai štai, delfi šią informaciją turėjo.
Kai dešinioji M.Garbačiauskaitės-Budrienės ranka naktį leido STT kameroje, ji tikrai turėjo laiko pagalvoti ir pasirinkti – išeiti viešai ir papasakoti, kas vyksta, ar pabandyti viską palikti po kilimu. Nusprendė palikti, tik yla maiše ilgai šiais laikais neišguli. Štai kodėl man gana keista klausytis jos kalbant apie žurnalistinę etiką, informacinius karus ar propagandą.
Man iki šiol nėra aišku, kaip „Ekspress Group“ vadovai užmerkė akis į tai, kad jų portalo vyr. redaktorė leido savo darbuotojui susikurti tarpinių įmonių schemą, per kurią į portalą ateidavo ministerijų užsakymai, prieš tai surengiant fiktyvius konkursus – apklausas. Neabejotinai, dalis tų pinigų likdavo J.Vanago įmonėse. Kaip minėjau, tai liudija STT užfiksuotų pokalbių išklotinės.
Nors tai didžiausias nusivylimas, bet tikrai ne pirmas. Dar 2013 m. liepą rašiau apie neskaidrius tuometės premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjos Dalios Kutraitės-Giedraitienės verslo ryšius su jos valdomomis viešųjų ryšių agentūromis bei šių agentūrų ryšius su delfi. Tada „Facebook“ mane M.Garbačiauskaitė-Budrienė išvadino 15min pakaliku. Prireikė dvejų metų ir „premjero žento skandalo“ dėl tų pačių įmonių, kad D.Kutraitė-Giedraitienė atsistatydintų iš savo pareigų.
Dirbti žurnalistu Lietuvoje sudėtinga. Pirmiausia todėl, kad dirbi mažai rinkai ir saujelei šios rinkos dalyvių. Labai dažnai esi priverstas galvoti, kaip neužkliūti, nesusipykti, neįžeisti, nes ką darysi, kai teks keisti darbą ar panašius niekus. Tikiu, kad pusantro milijono portalų skaitytojų nusipelno daugiau. Matau, kad ši rinka iš esmės keičiasi ir patys žurnalistai ima tų pokyčių reikalauti iš savo darboviečių.
Žinau, kad šis tekstas nesulauks didelio palaikymo iš kolegų, bet jį rašau ne jiems. Jį rašau tiems, kurie į portalus retkarčiais užsuka sužinoti naujienų. Rašau tam, kad jūs imtumėte skirti, kas yra nepriklausoma ir skaidri žiniasklaida, o kas tik užsakymų stalas, kas yra redaktoriai, o kas tik redaktoriukai.
Beje, geriausiu šių metų filmu „Oskarų“ ceremonijoje išrinkta „Sensacija“. Ar tokį žurnalistikos standartą kada nors turėsime Lietuvoje?
TAIP PAT SKAITYKITE: Skirmantas Malinauskas: Man pasiūlė kyšį – gal reikėjo paimti?
